„Senamiesčio dominija” Šv.Stepono gatvėje Vilniuje vadinama trijų namų miestu. Gatvė Senamiesčio prieigose mena triukšmingas miestelėnų eitynes, grindiniu dardančias karietas ir pulkus basakojų vaikų.
„Dominijos” pasaže, kuriame įsikūrusios įstaigos ir mažos jaukios parduotuvėlės, vadinamieji butikai, rekonstruotas senovinis užrašas jidiš kalba, primenantis, kad kažkada čia veikė saldainių fabrikas „Minion”.
Ir namo, ir gatvės istorija – gana spalvinga, kaip ir norėjo būsto ieškojusi A.Butkevičienė. Jai nemieli beveidžiai naujos statybos daugiabučiai, kuriuose kaimynai net nepažįsta vienas kito.
„Senamiesčio dominijoje” butą įsigijusi vilnietė jo interjerą irgi kūrė su meile – nešvaistydama pinigų prabangiems baldams, palengva ir apgalvotai dėliodama kiekvieną smulkmeną.
Verslininkų Audronės ir Mariaus Butkevičių namai lyg ir nėra kuo nors ypatingi. Tačiau spalvingas, paveikslais nukabinėtas ir kelionių suvenyrais apstatytas 60 kvadratinių metrų būstas labiausiai ir žavi eklektika – iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje visiškai nederančiomis, bet jaukumo suteikiančiomis detalėmis.
Konstruoja masalą žuvims
Atskiro buto A.Butkevičienė ieškojo prieš kelerius metus, kai su vyru Mariumi pasuko skirtingais keliais. Tačiau tas gyvenimo etapas baigėsi ir dabar jie vėl drauge.
Savarankišką gyvenimą pradėjusios Butkevičių dukters Ievos kambarys atiteko tėvui – užkietėjusiam žvejui. Dabar ten – Mariaus dirbtuvė, kurioje palinkęs prie kabliukų, spalvotų siūlų ir plunksnų vyras konstruoja museles – jauką tam tikrų rūšių žuvims.
Mažame kambaryje išsitenka ir darbo stalas, prie kurio tvarkomi svarbūs reikalai. Miegamasis – dar mažesnis. Todėl visas gyvenimas verda svetainėje. Bendroje erdvėje – ir į nišą įsprausta virtuvė, ir poilsio zona.
Niūriais šaltais žiemos vakarais smagu sėdėti priešais ugnį: nors „buržuika” vadinama krosnelė – labai maža, spoksojimas į degančias malkas veikia raminamai.
Stiliaus vizija – po filmo
A.Butkevičienė pasakojo, kad iš pradžių namuose norėjo kurti skandinaviško stiliaus interjerą: sienas dažyti šviesiomis spalvomis, o namus apstatyti mediniais paprasto dizaino baldais.
Tačiau pažiūrėjusi filmą „Frida” apie meksikietę dailininkę Fridą Kahlo vilnietė įsigeidė ryškių spalvų.
Degto molio spalva buvo nudažytos geležinės sijos. Jas dauguma kaimynų paslėpė po gipskartonio plokštėmis, o A.Butkevičienė norėjo, kad išliktų erdvės pojūtis, kurį suteikia aukštesnės nei standartinės lubos.
Labai svarbi moteriai buvo ir niša sienoje, kur stovi krosnelė. Iš pradžių A.Butkevičienė ketino išmušti ją gobelenu, tačiau vienoje parduotuvėje aptikusi spalvingą tapetą akimirksniu persigalvojo. Niša tapo pagrindiniu svetainės akcentu.
Vilnietė norėjo, kad šalia krosnelės stovėtų prieš pusamžį kūrusio šveicarų architekto Le Corbusier stiliaus gultas. Jam moteris nepagailėjo kelių tūkstančių litų. Bet tai – vienintelis brangus baldas namuose.
Ant stalo kapojo malkas
Antikvarinį medinį pietų stalą, ant kurio dar išlikusi jo savininko pavardė, parūpino šeimininkės motina. Jos sodo kaimynas ant to stalo kapojo malkas, todėl sutiko atiduoti.
Nors stalas žemesnis nei standartinis, prie jo patogu pietauti susėdus ant sofos ar sukamųjų kėdžių, atkeliavusių iš sovietinio restorano.
Nebrangios antikvarinės komodos, kurią A.Butkevičienė atsitiktinai aptiko viename senienomis apstatytame garaže, net nereikėjo restauruoti – arba ji puikiai išsilaikė, arba buvęs savininkas pats ją restauravo.
Spalvingą kilimėlį A.Butkevičienė parsivežė iš tėvų namų, o ryškiai raudoną nedidelę komodą, puikiai derančią su sijų spalva, pirko vienoje interjero parduotuvėje.
„Pamačiau ir įsigeidžiau. Nors ji buvo nepigi, vis dėlto įsigijau”, – šyptelėjo moteris.
Sunkiausia buvo rasti tinkamų šviestuvų. Ilgai namus apšviesdavo tik dirbtinėmis gėlėmis apkaišytos palubėje kabančios lemputės.
Šviestuvai atkeliavo iš interjero parduotuvių, nes specializuotuose salonuose arba jų kainos yra kosminės, arba šviestuvai standartiniai.
„O man norėjosi ko nors įdomesnio, – šypsojosi A.Butkevičienė. – Pavyzdžiui, saulutės koridoriuje, matyt, turėtų būti tvirtinamos prie sienų, bet jos man patinka ir ant lubų. Virtuvės šviestuvą iš pradžių ketinau įsigyti ryškių vaivorykštės spalvų, tačiau tuomet parduotuvėje kažkodėl nebuvo elektriko, kuris galėtų jį nukabinti, o grįžti tingėjau. Todėl įsigijau tokį patį, tik pieno spalvos.
Kai dabar pagalvoju, gal ir gerai, nes tas ryškusis galėjo pradėti erzinti.”
Paveikslai – itin spalvingi
Laisvalaikiu A.Butkevičienė mėgsta piešti, todėl vieną buto sieną pagyvina jos ir dukters darbai. Ypač žaismingai atrodo akvarelės darbas, kuriame atkartota buto dalis.
Fotografiją su automobilį stumiančiais penkiais pusnuogiais vyrais A.Butkevičienė gavo dovanų, o originalią 1961 metais ekranuose pasirodžiusio filmo „The Devil at 4 O’Clock”, kuriame vaidino Frankas Sinatra ir Spenceris Tracy, kino afišą moteris įsigijo interneto parduotuvėje.
Spalvingas paveikslas, kabantis ant kitos sienos, atkeliavo iš Kubos, žaismingais kelionių suvenyrais nustatytos ir palangės.
„Dauguma daiktų namuose atsirado spontaniškai. Užėjau į parduotuvę, pamačiau ir tariau: noriu!” – juokėsi A.Butkevičienė.