Praėjusi savaitė prabėgo lėktuvuose. Po „Onegino” premjeros Vilniuje vykau į Diuseldorfą. Ten vaidinau Marčelą operoje „Bohema”, po to repetavau Benjamino Britteno operoje „Bilis Budas”.
Ketvirtadienio rytą skridau į Vilnių vaidinti „Onegino” spektaklyje.
Penktadienio rytą – vėl į Diuseldorfą, po to – atgal į Vilnių, sekmadienį – vėl į Diuseldorfą. Vieną dieną esu Oneginas, kitą – Marčelo, o trečią – jūreivis, nes „Bilio Budo” veiksmas vyksta karinio laivo denyje.
* * *
Kartais neapsieinu be nuotykių, ypač kai reikia persėsti iš vieno lėktuvo į kitą, o jie vėluoja. Yra tekę ir nakvoti oro uoste, ir tą pačią dieną skraidyti po visą Europą, kad pasiekčiau tikslą.
Ar patinka tiek daug skraidyti? Nesu iš tų, kuriems lėktuvai patinka nuo vaikystės, bet vis dėlto jais lengviau pasiekti tikslą nei ilgas valandas keliauti automobiliu.
Dabar mano dienotvarkė atrodo lengva, kur kas sunkiau būdavo, kai tekdavo automobiliu keliauti iš Vilniaus į Rygą, Taliną. O prie dažnų skrydžių jau pripratau – lėktuve leidžiu laiką skaitydamas žurnalus ir laikraščius, būtinai „Lietuvos rytą”.
* * *
Keliaudamas neapsikraunu daiktais, išmokau greitai susikrauti lagaminą. Kas žino, jei būčiau moteris, gal būtų kitaip.
Koks daiktas visuomet yra mano lagamine? Natos! Ir dar – kepalas juodos duonos. Jos visada vežuosi, nes labiausiai pasiilgstu svečioje šalyje. Juk niekur negausi tokios juodos duonos kaip Lietuvoje. Ją valgau su viskuo, kas papuola po ranka. Ji – visada mano lagamine. O jei ilgesnį laiką užtrunku svečioje šalyje, prašau, kad mane aplankantys bičiuliai būtinai jos atvežtų.
Kelionėse pasiilgstu artimųjų, nors stengiuosi, kad išvykos nebūtų labai ilgos. Ilgiausia truko kelis mėnesius. Tada gelbėja šiuolaikinės technologijos – elektroninis paštas, „Skype”.
Esu pelėda, retai kada einu gulti anksčiau nei vienuoliktą valandą, o dar užsisėdžiu prie kompiuterio bendraudamas su šeima ar draugais ir, žiūrėk, nė nepastebiu, kad jau pirma valanda nakties.
Sąskaitos už pokalbius mobiliuoju telefonu su artimaisiais taip pat būna didelės.
Turiu suaugusį sūnų. Beje, „Onegino” premjeros išvakarėse jam nutiko juokinga istorija. Atėjo į teatrą pasiimti sau ir savo draugei kvietimo, pasakė savo pavardę Pautienius, o jam atrėžė: „Jūs savo pavardę sakykit, o ne pas ką einate.” Pamaniau, kad visai neblogai, jei žmonės nepatiki, kad turiu jau suaugusį sūnų.
* * *
Dabar, kai pagal kontraktą dainuoju Vokietijoje, mano ritmas šiek tiek sulėtėjęs.
Mielai bendrauju su keletu pažįstamų Vokietijos lietuvių, kartą per mėnesį dalyvauju vietinės lietuvių bendruomenės susitikime.
Ir teatre daugiausia bendrauju su išeiviais iš Rytų, jie draugiški. Kolektyvas jaunas, užkulisiuose nebūna intrigų, tad malonu dirbti.
Kartais man reikia pabūti vienam. Prie teatro yra parkas – ten stebiu paukščius, žuvis. Jei orai geri, ten puikiai susikaupiu prieš spektaklį.
Jei noriu šurmulio, užsuku į kavinę Reino pakrantėje. Gurkšnodamas kavą stebiu plaukiančias baržas.
* * *
Ar yra kokie nors arijos žodžiai, kuriais vadovaučiausi gyvenime? Ne, nes solistas yra kaip chameleonas – kokį vaidmenį tuo metu repetuoja, į tokį charakterį ir įsijaučia.
Oneginas buvo mano svajonių vaidmuo, jį visuomet norėjau dainuoti. Jau prieš daug metų buvau parengęs šią partiją, tik laukiau progos ją padainuoti. Puiku, kad turiu galimybę ją dainuoti dabar, kol dar nevėlu, nes vėliau – koks būtų iš manęs Oneginas? Būčiau pensininkas, o ne Oneginas!
Linos Fisheye ir Dmitrijaus Matvejevo nuotr.