Praeities daiktai skverbiasi net į moderniausią interjerą

Pirmieji su sendaikčiais susiję prisiminimai siekia maždaug 1994 metus.

Nedideliame Vokietijos miestelyje Cveibriukene prie pat įėjimo į blusų turgų vyras ir moteris garsiai ginčijosi dėl oda aptraukto ne pirmos jaunystės didelio stiklinio butelio.

Pagyvenusi dama tikino šį daiktą pastebėjusi pirmoji, o jaunas vyrukas neva senieną nugvelbė jai tiesiai iš po nosies. Tokia kova dėl tuomet penkias Vokietijos markes kainavusio daikto tada atrodė nesuprantama ir net beprasmė.

Šiuo metu tai nė trupučio nestebina.

Kai pasaulio interjero madose įsivyravę praeities atgarsiai užplūdo lietuviškas turgavietes, į panašias situacijas patenkame visi, ieškantys sendaikčių.

Ištiesti ranką patikusio daikto link anksčiau už kitą senienų gurmaną laikoma didele sėkme.

Tie, kam sendaikčių turgūs dar netapo geidžiamais medžioklės plotais, tačiau norėtų pradėti po juos žvalgytis, turėtų žinoti: tądien lovoje ilgai vartytis nereikėtų.

Įdomesnių ir vertingesnių senų rakandų, indų ar interjero detalių ieškotojai į turgų atskuba ankstų rytą. Baigiantis turgui originalesni daiktai jau būna išstvarstyti.

Kauniečiai mėgsta raustis ne tik po miesto sendaikčių prekyvietes. Kokiame nors Kalvarijos, Vilkaviškio, Varėnos ar kito nedidelio miestelio turguje sutikti „blusaujantį“ kolegą, seniai matytą bičiulį ar žinomą šalyje veidą didesnė galimybė, nei bet kuriame dideliame Kauno prekybos centre.

Į atokesnius užkampius senienų mėgėjus traukia du dalykai – gerokai mažesnės prekių kainos ir tikimybė rasti labai įdomių daiktų.

Nors antikvarai linkę tvirtinti, jog sendaikčių turgeliuose rasti tikrai vertingų daiktų sunku ar net neįmanoma, tačiau ne kartą teko matyti vertybės žinovų, besirausiančių tarp daugybės lauke išdėliotų senienų. Jausdami prekės vertę, jie iš blusų turgaus išrenka ir palyginti pigiai nusiperka gerų senovinių daiktų.

Antikvariatuose radinių kaina išauga kelis ar keliolika kartų.

Į sendaikčių paieškas dažnai leidžiasi ir kaunietė interjero dizainerė Evelina Burinskienė. Kažkam atitarnavusius daiktus moteris naujam gyvenimui prikelia savo ir klientų namuose.

Interjero kūrimo specialistės teigimu, senovinių detalių stilius vis giliau leidžia šaknis ne tik į prabangą ir klasiką vertinančių žmonių namus. Praeities dvelksmas smarkiai vilioja net mažų butų šeimininkus.

Prieš dešimt metų dizainerei ir jos kolegoms senais, dažniausiai antikvariniais baldais, prie jų derančiais šviestuvais, paveikslais bei žvakidėmis tekdavo apstatyti didelius namus. Vėliau šią idėją pasigavo kai kurie restoranai ir kavinės. Tuo pat metu nuvilnijo sendaikčių pirkimo banga į kaimo sodybas, kolektyvinius sodus ir net pirtis.

Maždaug prieš porą trejetą metų sendaikčių virusas pradėjo plisti labai plačiai. Žmonės dabar gerokai drąsiau naudoja senus daiktus įvairiausiu stiliumi įrengtame interjere.

„Dabar reto kauniečio namuose nerasime vazelės, statulėlės ar kito mielo seno mažmožio, kuris būstui suteikia jaukumo ir paverčia jį išskirtiniu. Tarp naujoviškų baldų, kaip išskirtinį akcentą, madinga pastatyti seną krėslą, indaują ar komodą“, – tvirtino E.Burinskienė.

Dizainerė didžiausiu senienų privalumu laiko tai, kad tas pats nenaujas daiktas puikiai gali derėti prie klasikinio ir šiuolaikinio interjero.

Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikė indus ir smulkias interjero puošmenas, kurių sendaikčių turguose apstu. Jų kainos smarkiai mažesnės nei parduotuvėse naujų, o kokybė dažnai nepalyginti aukštesnė.

„Baltos ar juodos spalvos senos porcelianinės ar keraminės lėkštės, puodeliai, statulėlės, vazos gražiai atrodys ne tik ant senovinio raižyto stalo ar komodos. Šie daiktai ne mažiau žavingai papuoš namus, kuriuose baldai pagaminti iš stiklo, metalo ar medžio drožlių plokščių“, – aiškino E.Burinskienė.

Reikia prisipažinti, kad kaskart, kai blusų turguje randi dėmesį patraukusį didesnį daiktą ar niekniekį, prabyla fantazija. Galvoje ima suktis mintys, kurioje namų kertelėje jis tiks, kaip derės prie kitų daiktų. O galiausiai, ar jį bus galima panaudoti ne tik kaip puošmeną, bet ir pritaikyti pagal tiesioginę funkciją.

Dar daugiau minčių suknibžda, kai iš pirmo žvilgsnio patikęs daiktas pasirodo esąs apgadintas ir laiko, ir ankstesnių jo šeimininkų.

Dizainerės E.Burinskienės teigimu, pirkti tokį sendaiktį verta dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia vilioja maža jo kaina. Antra – dažniausiai jis yra autentiškas, todėl jo niekas nemokšiškai nenudažė prastais dažais, nesukalė netinkamo dydžio vinimis, nepanaudojo nederančių detalių. Trečia – atnaujinant daiktą galima priderinti būtent prie jūsų interjero.

„Daiktą naujam gyvenimui prikelia restauratoriai, tačiau daugelio jų paslaugos nėra pigios. Atnaujinimo reikalaujančius vertingus daiktus jiems nešti būtina, o pigesnius galite sutaisyti ir išgražinti patys. Bus ir naudinga, ir smagu“, – patarė interjero kūrėja.

Kad senas daiktas vėl tarnautų, nebūtina turėti remonto dirbtuvių ir net krūvos pinigų. Įrankių ir medžiagų restauravimui galima rasti namuose ar įsigyti parduotuvėse.

Tapę sendaikčių gurmanais, nagingumo su malonumu išmoksta net iki šiol tik vinį į sieną įkalti mokėję žmonės.

Daugybę informacijos, kaip sendaikčius paversti gražiais daiktais, galima rasti internete. Atskiruose pokalbių forumuose apie tai vyksta išsamios diskusijos, su nuotraukomis ir aprašymais pateikiama daikto restauravimo eiga.

Sendaikčiai ypač patrauklūs tarp dekupažo meistrų. Šiuo menu užsiimantys žmonės perliukais laiko originalius senus baldus, indus, šviestuvus ir kitas smulkmenas.

Tarptautinis senturgis „Laiko ratu“, jau trejus metus vykstantis Urmo prekybos miestelyje, – didžiausias Lietuvoje antikvarų ir kolekcininkų susibūrimas. 2011 metais senturgis bus rengiamas tris kartus.

Pirmuosius dvejus metus sendaikčių turgus vykdavo du kartus per metus, tačiau prekeiviai ir senienų ieškantys žmonės parodė didelį norą, kad šie renginiai vyktų dažniau. Turgūs tapo ne tik dažnesni, bet ir didesni.

Senturgiuose dalyvaujantys sendaiktininkai tikrai turi ką parodyti ir kuo nustebinti. Tarp senienų galima rasti Napoleono portretą, XVIII amžiaus muškietą, autentiškų ir labai retų Lietuvos kaime naudotų daiktų.

Senturgyje „Laiko ratu“ daugiausia siūloma prieškario, tarpukario ir pokario laikotarpį menančių daiktų, tačiau yra ir pagamintų XIX ar net XVIII amžiuje. Čia galima rasti pačių įvairiausių sendaikčių – nuo įmantrių baldų ir namų apyvokos daiktų bei įvairių instrumentų iki karinės atributikos ir senovinių ginklų.

Sendaiktininkų sambūrį kaskart aplanko apie 100 tūkst. žmonių.

Į jį susirenka sendaiktininkai, antikvarai ir kolekcininkai ne tik iš Baltijos šalių, bet ir iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos.

2011 metais tarptautinis senturgis „Laiko ratu“ vyks: kovo 18 – 20 dienomis, gegužės 27 – 29 dienomis, spalio 21 – 23 dienomis.

Šiais metais Urmo prekybos miestelis buvo pakviestas tapti Baltijos šalių antikvarų gildijos nariu. Antikvarų gildija – tai organizacija, vienijanti profesionalius antikvarinių daiktų kolekcininkus ir prijaučiančius jų idėjoms.“

„Lietuvą iš Vakarų Europos šalių pasiekiantys ne pirmos jaunystės baldai vertinami dėl nedidelės kainos, autentiškumo, rankų darbo, raižinių ir kokybės. Įsigiję senovines sofas, sekcijas, stalus, kėdes, komodas žmonės ypač pabrėžia jų patogumą ir patvarumą.

Kietoji baldų dalis įprastai gaminama ne iš medžio plokštės, o iš natūralios medienos. Minkštajai daliai naudojama natūrali oda ar aukštos kokybės audiniai. Jie nenusidėvi dešimtmečiais ar net šimtmečiais.

Didžioji dalis baldų – klasikinio stiliaus, todėl puikiai atitinka tokį interjerą mėgstančių žmonių skonį. Pastaruoju metu senų daiktų ieško net ir šiuolaikinio interjero kūrėjai.

Jei naudotų baldų spalva ar būklė neatitinka pirkėjo skonio, juos galima restauruoti, perdažyti, parinkti norimą audinio ar odos spalvą.“

Rita Levickienė, Senamiesčio antikvariato savininkė

„Kone kiekvienas iš mūsų namuose turime bent po vieną ar kelis vertingus, tačiau nusibodusius, nereikalingus ar prie interjero nederančius daiktus. Ne viena tokia seniena yra ir mano namuose, kurios vietoje norėtųsi matyti kur kas mielesnį ar labiau tinkantį daiktą.

Šiuo metu parduoti nepageidaujamą antikvarinį daiktą nelengva, o jį išmesti gaila. Manau, kad ir labai brangių, ir šiek tiek pigesnių daiktų šeimininkai galėtų jais tiesiog pasikeisti, kaip tai daro besimainantieji drabužiais ar kitais aprangos aksesuarais.

Galbūt tai panašu į žaidimą, tačiau vertybių mėgėjams – tai puiki proga atnaujinti interjerą ir įsigyti širdžiai mielų senienų.

Kaip mainais susidomėję žmonės vieni apie kitus sužinos? Nusprendus, kokį daiktą norima mainyti, reikėtų jį nufotografuoti, trumpai aprašyti ir įvertinti. Nuotraukas ir aprašus reikėtų atnešti į antikvarinių mainų klubą. Kai atsiras daugiau mainais susidomėjusių žmonių, rengsime susitikimą ir mainysimės.“