Dainininkė išvyko su dvejų metų sūnumi ir vyru. Aktorius Vidas Bareikis porą metų studijuos režisūrą Vsevolodo Mejerholdo teatro institute.
Pinigai ir Jurga, buitis ir Jurga – nederančios sąvokos. Bet pokalbį trumpos jos viešnagės Vilniuje metu pradedame būtent nuo žemiškų dalykų.
„Maskva – klaikaus brangumo miestas. Ten parduotuvėje negaliu nežiūrėti į kainas. Esu nuolat įsitempusi. Bet mėgstu iššūkius: atėjo laikas kitaip elgtis net leidžiant pinigus. Iš pradžių maniau, kad nesusitvarkysiu. Dabar galiu pasakyti, kad nėra neįmanomų dalykų.
Kaip tik prieš išvykstant į Maskvą Vilniuje į vieną blyninę užsuko trys rusai. Atsisėdo ir žiūri į duris. Įeina lankytojai – vienas, kitas, o jie komentuoja: „Žiūrėk, lietuviai šypsosi! O mums sakė, kad ne.”
Tad supratau, kad mes patys dažniausiai skleidžiame apie save gandus, jog esame apimti depresijos. O gal norėtume tokie būti?
– Taip, juk kančia taurina sielą! – provokuoju.
– Ai, neišsigalvokite! Tik nebuvęs Maskvoje nežino, kas yra reali agresija ir gyvenimo greitis. Verta prie to prisiliesti, kad suprastum, kodėl tau reikia ramybės. Kalbu, lyg būčiau ten gyvenusi metus, o iš tiesų tik mėnuo prabėgo.
– Sunku gyventi ten, kur tau nepatinka.
– Man patinka! Jau vien dėl to, kad per tą mėnesį pamačiau šešis spektaklius. Tarp jų – ir mūsų režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Kaligulą”. O Vido mokytojo režisieriaus Viktoro Ryžakovo „Liepos mėnuo” paliko nepamirštamą įspūdį.
Dirbti su tekstu visada baisu – jaučiu didžiulę atsakomybę. Spektaklyje išvydau, koks lankstus tekstas – svarbu tik mokėti jį atrakinti. Kalbėdami nepasakome to, ką norime, nes sunku žodžiais tiksliai išreikšti mintis ar jausmus. Todėl man visada lengviau sekdavosi kurti muziką.
Žodžiu, nenoriu nuvertinti šio miesto. Kas yra pasaulis? Tai vieta, kur žmonės turi ko nors išmokti ir tapti geresni. Maskvoje ištverti tikrai nėra lengva. Todėl tam, kad čia išgyventum, ypač jei esi menininkas, privalai rasti įkvėpimo šaltinį.
Kartą pirkau grietinę. Buvau baisiai apšaukta. Pati turėjau susirasti tą grietinę, užsirašyti ant lapelio kainą ir sumokėti pinigus. Tik paskui drebančia ranka ištiesusi čekį gavau prekę.
Man sakė, kad bendraudamas su maskviečiais turi kalbėti daug ir garsiai, nes vos tik jie išgirsta mandagybes ar akcentą, tave ignoruoja arba pradeda rėkti.
Bet aš nenoriu keistis – kitaip bendrauti negalėčiau. Iš parduotuvės grįžau susinervinusi. O kad nurimčiau, man reikėjo savaip atkeršyti toms moterims. Sėdau ir aprašiau tą nutikimą. Netiesiogiai, žinoma. Tai virto kūriniu.
– Pradėjote rašyti dienoraštį?
– Dienoraščiai – kam tai įdomu? Juk dažniausiai dienoraščius rašo tam, kad kas nors perskaitytų – kodėl tuomet neparašyti ko nors įdomaus, išreiškiant savo požiūrį, o ne vien komentuojant dienos eigą?
Sumaniau aprašyti žmones, kuriuos sutinku Maskvoje. Kuriu miniatiūras, kartu gimsta ir muzika. Vėl kitokia nei iki šiol. Planuoju rudenį ką nors surengti – muziką susieti su tekstu. Jau žinau, kad tai bus muzikinis spektaklis.
Tad štai nėra baisių miestų ir baisių žmonių. Tik tai, ko nemoki perskaityti. Maskva man – galimybė išmokti nebijoti žmonių, stengtis juos suprasti. Būdas tai padaryti – paversti juos personažais.
– Gal galėjote atsisakyti vykti į Maskvą? Juk daug porų gyvena ir dirba skirtinguose miestuose, šalyse ir ne visos santuokos dėl to išyra.
– Norėčiau pasikalbėti su žmogumi, kuris namie nebuvo dvejus metus. Jei išvažiuoji – jau skiriesi. Iš pradžių ne ta konkrečia prasme. Tiesiog abu pradeda gyventi skirtinguose miestuose, skirtingu tempu.
– Gal tai netgi gali išeiti į naudą poros santykiams?
– Nemanau. Nesu iš tų žmonių, kurie apgaudinėja save, kad nori vieni gyventi pasaulyje. Aš nenoriu prarasti to, ką kasdien randame su Vidu būdami kartu. Šalia būdamos dvi prasmės kuria trečią. Be to, noriu, kad ir vaikas augtų šeimoje.
Daugiau -- žurnale "Stilius".