Pavasarį moterys žavi mus, vyrus, išsinerdamos iš kailinių.
Su sužadėtine Sigita susipažinome ne pavasarį, o vasarą. Tai buvo lietinga diena, tad jokių trumpų sijonų nemačiau.
Vis dėlto tikiu, kad bet kokio vyro – ištikimo, truputį ištikimo ar net visai neištikimo žvilgsnį pavasarį traukia būtent trumpas sijonas.
Pritariu nuomonei, kad lietuvės – gražiausios pasaulyje.
Prisimenu savo pirmąją viešnagę Maskvoje. Tada susimąsčiau: gal rusės gražesnės?
Kildamas metro eskalatoriumi tuomet sąmoningai žiūrėjau į visas moteris, kurios leidosi žemyn. Stengiausi pamatyti bent vieną, kuri prilygtų lietuvių žavesiui.
Arba jos nevažinėja metro, arba aš tokių nemačiau. O štai studijų metais įsėdęs į viešąjį transportą Lietuvoje kiekviename autobuse pamatydavau po kelias itin simpatiškas merginas.
Sakoma, kad tikra lietuvaitė – šviesiaplaukė ir mėlynų akių, bet man ir tamsiaplaukės žavingos. Kiekviena turi žavesio.
Visada malonu bendrauti su protinga moterimi, pakalbėti ne apie plaukų dažus ar vokų šešėlius, o apie kitokias vertybes.
Ne visada tokį žmogų pažinsi iš pirmo žvilgsnio, kartais reikia ilgiau pabendrauti.
* * *
Moterys ieško princų – gražių, protingų, turtingų. Aš taip pat ieškojau gražaus žmogaus plačiąja prasme. Tokio, kuris patrauklus emociškai.
Kaip ir daugelis vyrų, ne kartą buvau nusvilęs pasikliaudamas pirmuoju įspūdžiu. Todėl vėliau ieškojau atsakingiau. Tuomet ir atsirado žmogus, su kuriuo dabar noriu būti.
Nedrįsčiau sakyti, kad yra meilė iš pirmo žvilgsnio. Susižavėjimas – taip, aistra – taip. Tas susižavėjimas, aistra būna kelerius metus. Tokių simpatijų gali būti pilnos gatvės, bet iki meilės joms dar toli.
Meilė, mano nuomone, atsiranda tada, kai pradedi pažinti žmogų, jį suprasti, išklausyti, juo rūpintis. Meilei reikia pribręsti.
Man atrodo, kad santykius reikia pradėti su klaustuko ženklu ir nepulti į juos išdegus akis. Reikia įsitikinti, ar esate verti būti vienas šalia kito.
Moteris turi skirti dėmesio savo išvaizdai. Kai sužadėtinei pasakau, kad ji man graži visokia, sulaukiu atsakymo, kad ji nori būti graži ir sau, ne tik man. Moterys vadinamos gražiąja lytimi ir nuo mažens mokomos puoštis, dažytis.
Manoji irgi mėgsta gražiai rengtis, išvaizdai skiria daug dėmesio. Ji ir mane spaudžia pasitempti.
Daug knygų prirašyta, daug filmų sukurta ir operų pastatyta, kaip vyrai nesupranta moterų. Būtų kvaila, jei bandyčiau įrodyti priešingai. Amžių amžius vyrai nesuprato moterų.
Tačiau tai ir žavi. Kai gyvenime – vien teigiami dialogai, nuobodu. Diskusijos, maži konfliktai, vyro ir moters skirtumai žavi. Kai jų yra, gyventi įdomiau.
* * *
Tvirta pora neiširs po mažo konflikto. Ji lengviau randa kompromisą, sąmoningai jo ieško.
Nepamenu nė vieno rimto ginčo su Sigita, nors, prisipažinsiu, ginčijamės kasdien.
Kai šalia yra žmogus, su kuriuo gali diskutuoti, randi ir geriausią sprendimą. Esu užsispyręs, todėl dažniau nusileidžia Sigita.
Mūsų šeimoje viršus neturi būti besąlygiškas, būtinai vieno arba kito. Kompromisas visada lemia geriausią pasirinkimą.
* * *
Ar sužadėtinė yra mano mūza? Man mūza yra kažkas sakralaus, neapčiuopiamo, kaip muzikinis vaizdas, dvasinė substancija. Ji nepasiekiama. Mylimą žmogų matau kasdien, galiu prisiliesti, apkabinti. Mūza – tai idėja. O su mūza apie buitinius rūpesčius nepasikalbėsi.
Riteriškumas gyvuoja operose, o ne gyvenime. Negaliu pasakyti, kad esu riteriškas. Scenoje – taip, bet ne kasdienybėje. Namuose nedainuoju meilės arijų ir serenadų.
Gaila, pats vis pagalvoju, kad galėčiau būti romantiškesnis. Ir gėles namo dažniau parnešu tas, kurias gaunu po spektaklio. O jei jau nutinka taip, kad nuperku, turiu tai pabrėžti.
Myliu savo žmogų ir jam tai sakau, tačiau tų emocijų nedrįstu parodyti taip kaip scenoje. Suvaidinti meilę lengviau nei iš tiesų ją atskleisti. Galbūt esu per daug uždaras?
Gyvenimas sudėtingesnis už sceną. Vis dėlto be meilės gyvenime nieko nebūna. Tai – didingas jausmas.