Galina Dauguvietytė: „Nebuvau šventa, mėgau pabaliavoti“

Galina Dauguvietytė, aktorė, režisierė
Man įdomus yra pats gyvenimas – su visomis savo spalvomis, o dienoraščio rašymas – tik laiko gaišimas. Nieko neužsirašinėju, viską atsimenu.
Daugiau nuotraukų (1)
Užaugau Kaune. Mano tėvų – režisieriaus Boriso Dauguviečio ir aktorės Petronėlės Vosyliūtės namuose dažnai lankydavosi menininkai, kurie šiais laikais jau yra tapę istorinėmis legendomis.
Poetas Kazys Binkis buvo mano krikštatėvis, o operos dainininko Kipro Petrausko žmona Elena – krikštamotė.
Kartą po spektaklio namuose vyko balius. Auklė užėjo į vaikų kambarį, kuriame miegojau su K.Petrausko dukterimi Guoda, ir sako: „Kelkitės, mergaitės. Garsus operos dainininkas Fiodoras Šaliapinas atėjo.”
Pravėrėme tyliai duris į svetainę. Ten išvydau kažkokį senį, į kurį man, trylikametei, buvo visiškai nusispjauti.
Kai šiandien tai prisimenu, pagalvoju: norėčiau prieiti prie F.Šaliapino ir jam nusilenkti.
* * *
Vaikystėje tikėjau, kad kūdikius žmonėms atneša gandrai. Kai stuktelėjo koks dešimtmetis, supratau, kad gandrai vaikų neneša. Bet kaip jie atsiranda, neturėjau supratimo.
Buvau gal keturiolikos, kai dešimtmetė K.Petrausko duktė Guoda, kuri viskuo labai domėdavosi, paaiškino, kaip „daromi” vaikai: „Vyras atsigula ant moters ir smarkiai ją apsisioja. Tuomet moteriai išauga didelis pilvas.”
Paauglystėje pasaulis man buvo vieta, kur reikia krėsti išdaigas. Į Kauno Laisvės alėją išsiruošdavau ne į kavalierius pavėpsoti, o pasityčioti iš žmonių. Užkabinėdavau kuo įžymesnius.
Buvo toks frantas kompozitorius Jonas Navakauskas. Prisimenu, einame su drauge jam iš paskos ir rėkiame: „Navakauskai, Navakauskai...”
Dažnai iš „Aušros” gimnazijos kelis kilometrus su draugėmis pėsčios traukdavome į zoologijos sodą beždžionių gąsdinti. Įsitaisydavome prie narvo ir išdarinėdavome visokias minas. Beždžionės žiūrėdavo į mus klaikiomis akimis ir, spausdamos prie krūtinės savo mažylius, traukdavosi atbulos.
Į gimnazijos šokius eidavau pasipuošusi, bet į vaikinus dėmesio nekreipdavau. Sėdėdavau pirmoje eilėje ir šokėjams kaišiodavau koją.
Niekada nešokau, niekas manęs ir nekvietė – visi bijojo. Su berniukais elgiausi kaip su gaujos nariais, buvau chuliganų vadė.
Dažnai bėgdavau iš pamokų. Eidavau į oro uostą pažiūrėti, kaip kyla Antano Gustaičio lėktuvas ANBO, arba sėdėdavau krepšinio rungtynėse. Mačiau prieškarines krepšinio garsenybes – Praną Lubiną, Leoną Baltrūną, Vytautą Budriūną, Zenoną Puizinauską, Mykolą Ruzgį.
Bet su siaubu prisimenu skambinimą pianinu. Mama buvo griežta ir varė groti kasdien po pusantros valandos. Jaučiausi kaip sunkiųjų darbų kalėjime, kol įsigudrinau laikrodį pasukti į priekį – pagroju dvidešimt minučių, o laikrodis rodo, kad jau pusantros valandos.
* * *
Net jei būtų galima atsukti gyvenimo laikrodį, nenorėčiau grįžti į jaunystę. Kaip asmenybė, turinti individualų mąstymą, formuotis pradėjau nuo kokių 35 metų.
Daug vaidinau kine, nors niekada nenorėjau būti aktorė. Dažniausiai įkūnydavau humoristinius personažus. Oi, kiek daug visokių kuriozų nutiko filmavimo aikštelėje.
Kartą senovinėje troboje ant krosnies reikėjo kepti žuvį. Dėl kažkokių priežasčių kilo gaisras, vos spėjau iš trobos kailį išnešti.
Kitą kartą man davė vaidmenį, kur reikėjo su sunkiais tautiniais drabužiais bristi į Kuršių marias iki juosmens ir iš vandens traukti tinklus.
Buvo daromas ne vienas dublis, per tą laiką permirkęs sijonas tapo sunkus kaip maišas bulvių. Vos nenuskendau.
O filme pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką buvau paguldyta į karstą. Aš jame užmigau, nes iš vakaro po filmavimo visi buvome gerai pagėrę. Tuo metu ant mano kūno drėgnomis kojomis vaikščiojo du dresuoti varnai. Kažkaip mirktelėjau, ir vienas varnas nusitaikė man kirsti į akį. Gerai, kad filmavimo grupė sušoko ir išgelbėjo.
Kartą mano vyras pasakė: „Režisierius Gytis Lukšas tave degino, skandino, marino. Vieno nepadarė – tu jo filme nesi šokusi iš lėktuvo be parašiuto.”
Nebuvau šventa, mėgau pabaliavoti – gal porą cisternų degtinės esu išgėrusi.
* * *
Ir laiminga buvau. Didžiausia dovana – trečiasis mano vyras Jurgis, su kuriuo pragyvenau 42 metus. Tai buvo reto gerumo ir padorumo žmogus. Prieš šešerius metus jis mirė, nors buvo dešimt metų už mane jaunesnis.
Vienintelė dabar man likusi svajonė – kad stogas nenuvažiuotų. Tačiau iki šiol nenuvažiavo, o man jau beveik 85 metai, tai gal ir nenuvažiuos. Dar nenoriu sunkiai susirgti ir tapti kam nors našta. Gerai būtų staigiai išeiti iš šio pasaulio.
Bet jei šventas Petras, pasitikęs prie dangaus karalystės vartų, norės mane priskirti prie gerųjų sielų, sakysiu: „Ne. Man ten bus neįdomu. Vesk mane, kur vidutiniokai, tokie kaip aš.”
Parengė Rūta Peršonytė, Vlado Ščiavinsko, Romo Jurgaičio ir Pauliaus Lileikio nuotraukos

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.