Pokalbio verslininkė pakvietė į savo erdvius namus Kauno pakraštyje, Vičiūnuose. Ji pati gimusi ir užaugusi Vilniuje, o Vičiūnuose gyvena jau šešta Matijošaičių karta.
„Nevilioja mūsų nei gyvenimas sostinėje, nei užsienyje. Čia viskas sava, pažįstama. Šioje vietoje maždaug prieš porą šimtmečių apsigyveno mano vyro Visvaldo proseneliai. Dabar šaknis įleidome mes, mūsų vaikai ir anūkai”, – pasitikdama prie vartų pasakojo šeimininkė.
Kieme akys užkliuvo už nemenkos krūvos įvairiausių augalų sodinukų. Pasirodo, Irena juos ką tik su vyru parsivežė iš sodininkų mugės. Vedžiodama po kiemą moteris rodė, kurias tuščias kiemo erdves jie užpildys. Keli krūmai ir medeliai bus pasodinti vietoj iššalusių žiemą.
* * *
– Turbūt kiekvieną pavasarį į jūsų kiemą suguža apželdintojų brigada, o jūs jiems tik nurodinėjate? – paklausiau I.Matijošaitienės.
– Specialistą samdome tik vejai pjauti, nes vyras neturi laiko. Visus sodininkystės darbus savo kieme atlieku pati.
– Sunku patikėti, kad turtinga moteris viena prižiūri tokį didelį plotą ir purvinasi rankas.
– Iš profesijos esu gamtininkė, todėl viskas, kas susiję su augalija, man labai artima ir miela. Sodininkyste susidomėjau dar jaunystėje – Visvaldo mamai padėdavau prižiūrėti gėles, kurias ji laisvu nuo darbo laiku augino ir vežė parduoti. Gėlėmis buvo apsodinta didžiulė teritorija, todėl anyta vos spėdavo tarp jų suktis. Padėjau jai, kiek galėjau – sodinau, laisčiau ir dauginau. Ligi šiol kasmet sodinu gėles. Tik dabar jų ne parduodu, o grožiuosi.
– Ant lėkštės turtų jums niekas nepatiekė? Viską teko užsidirbti patiems?
– Būdami jauni jokių didelių turtų neturėjome. Esu vienu metu dirbusi ir dviejuose darbuose – vaikų sanatorijoje-mokykloje ir ekskursijų biure.
Kai vyras pradėjo verslą, ant mano vienos pečių gulė rūpinimasis sūnumis Dainiumi ir Šarūnu.
Vyras darbų taip pat niekada nesikratė. Jo mama viena augino tris vaikus, todėl jau studijuojant Visvaldui teko pasukti galvą, kaip užsidirbti pinigų. Rytais jis imdavo į rankas šluotą ir tvarkydavo šalia instituto esančio vaikų darželio aplinką. Vėliau Visvaldas dirbo ugniagesiu, budėdavo naktimis.
Verslo pradžia taip pat nebuvo lengva. Vyrui tekdavo dažnai skraidyti į buvusią Sovietų Sąjungą, o sandoriai ne visada būdavo tokie, kokių tikėtasi.
– Dabar jūsų šeimos turtas skaičiuojamas šimtais milijonų. Ar jums daug reiškia pinigai?
– Mes tų milijonų namuose nelaikome. Pinigų iš kairės į dešinę pasidėję ant stalo irgi nežarstome. Viskas investuota į verslą – įmones ir fabrikus įvairiose pasaulio šalyse.
Netvirtinu, kad turėti tvirtą materialinį pagrindą po kojomis yra blogai. Pinigai suteikia daugiau laisvės, atriboja nuo nuolatinio galvojimo – pirkti tą daiktą ar rinktis pigesnį, užteks iki atlyginimo ar ne. Tačiau su laime jie neturi nieko bendra.
– Tūkstančiai moterų jums puls prieštarauti. Juk susirasti turtingą vyrą daugeliui yra kone vienas pagrindinių gyvenimo tikslų ir laimės šaltinių.
– Sutinku, kad moteris laime švyti ir jaučia pilnatvę tik šeimoje: nuo prigimties juk nepabėgsi. Tačiau laimės šeimoje nebūna be meilės, atsidavimo vienas kitam. Arba ji būna labai trumpa.
Nesuprantu merginų, kurios draugauja su gerokai vyresniais turtingais vyrais ir už jų išteka. Aš vien dėl pinigų su vyru gyventi negalėčiau. Savigarba neleistų. Nebūtų meilės, palikčiau viską ir išeičiau. Net jei nieko negaučiau.
– Kokiomis vertybėmis remiasi jūsų šeima?
– Rugsėjį su Visvaldu švęsime 32-ąsias vedybų metines, o aš vis dar esu įsimylėjusi savo vyrą.
Man patinka Visvaldo požiūris į šeimą: žmona ne daiktas, kurį galima kaitalioti. Jis įsitikinęs, kad labai svarbu tinkamai pasirinkti žmogų, su kuriuo kartu gyvensi. Vyras, sūnūs ir du anūkai yra tvirčiausia mano atrama, paspirtis ir palaikymas.
Dar mažiems vaikams pasakėme: kad ir kas atsitiktų gero ar blogo, mes apie tai turime sužinoti pirmieji ir iš jų pačių lūpų. Šios nerašytos taisyklės jie laikosi iki šiol.
Plačiau -- žurnale "Stilius".