Beliktų guostis, kad meilės galia – trumpalaikė”, – atvirai prabilo smuikininkė Rūta Lipinaitytė (33 m.), prieš trejus metus savo gyvenimą susiejusi su Austrijoje gyvenančiu serbų kilmės dirigentu Aleksandaru Markovičiumi (35 m.).
Moteris – rami, pasiaukojanti, vyras – impulsyvus ir besiveržiantis į priekį. Du skirtingų temperamentų menininkai – po vienu stogu. Bet juos vienija muzika, kelionės, ieškojimai ir romantika. Jųdviejų jausmus lyg tampriu lynu riša šilti meilės laiškai – išpažintys.
Sėkmingai pasaulyje koncertuojančių menininkų likimai susipynė prieš trejus metus, vieną pavasariškai vaiskią balandžio popietę Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje.
Vyko repeticija. A.Markovičius dirigavo simfoniniam orkestrui, o smuikininkė R.Lipinaitytė repetavo solo partiją. Prieš tai jie niekada nebuvo susitikę.
Akių kontaktas, pokalbis, pajuokavimas, ir jie abu pajuto trauką, susižavėjimą – atrodė, kad protas staiga užtemo ir iš po kojų ėmė slysti žemė.
„Tas susitikimas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Abu akimirksniu pajutome vienas kitam trauką. Pamaniau, kad pagaliau sutikau savo gyvenimo vyrą”, – pasakojo R.Lipinaitytė.
Su Rūta ir Aleksandaru susitikau Vilniuje praėjus trejiems metams nuo jų lemtingos pažinties. Po ilgokos pertraukos muzikai surengė antrąjį koncertą Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje.
Klasikinės muzikos gerbėjai išgirdo XX amžiaus kompozicijas. Išskirtinę nuotaiką skleidė ir tauriausius jausmus žadino Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta” siuitų garsai.
Po koncerto viešbučio vestibiulyje ant minkštasuolio susėdę menininkai atrodė lyg dvi skirtingos šachmatų lentos figūros. R.Lipinaitytė vilkėjo balta rankomis megzta suknele, jos šviesūs plaukai krito tiesiomis sruogomis ant pečių, o didelės žydros akys skleidė ramybę ir jausmingumą.
Tamsiaplaukis A.Markovičius vilkėjo juodus marškinius ir tokios pat spalvos kelnes. Jo skvarbios, tamsios kaip anglis akys beveik viso pokalbio metu buvo įsmeigtos į širdies damą.
Jie atrodo tarsi žemė ir dangus. Atspėjusi mano mintis, Rūta paaiškino: „Mes dažnai taip apsirengiame, kad paryškintume tarpusavio išorinius skirtumus. Taip linksmiau.”
Smuikininkė neslėpė: įsiplieskę jausmai dirigentui A.Markovičiui prieš trejus metus sukėlė sumaištį jos gyvenime. Tuo metu Rūta gyveno Taline, koncertavo, dirbo Estijos muzikos ir teatro akademijoje. Ir turėjo ten artimą draugą.
Susipažinusi su Aleksandaru lietuvė atsidūrė kryžkelėje.
„Jaučiau, kad kažkas gyvenime turi pasikeisti. Kurį laiką mudu su Aleksandaru susirašinėjome elektroniniais laiškais. Abu jautėme, kad negali viskas nutrūkti. Tačiau užversti vieną gyvenimo puslapį ir atversti naują, visai baltą popieriaus lapą nebuvo lengva.
Aš pasirinkau kitą šalį, darbą ir vyrą. Visą gyvenimą daug keliauju, tad pakeisti šalį yra daug lengviau nei artimą žmogų, prie kurio prisiriši ir jautiesi atsakingas”, – kalbėjo R.Lipinaitytė.
Dirigentui buvo paprasčiau. Tuo metu, kai išvydo simpatišką šviesiaplaukę lietuvaitę, Aleksandaras neturėjo artimos draugės. A.Markovičius mano, kad jie su Rūta susitiko tinkamu laiku.
„Jautėmės atviri pokyčiams, todėl iš karto pajutome abipusę simpatiją. Manau, kad viena romantiškiausių vietų, kur tarp dirigento ir solisto galėtų įsižiebti meilės ugnis, – scena”, – kalbėjo dirigentas.
Apsisprendusi susieti gyvenimą su Aleksandaru Rūta apsigyveno jo bute Vienoje. Austrijos sostinė romantiškai lietuvei iškart tapo artima.
Pora išsiteko nedideliame bute. Kiekvienas turi įtemptą koncertų grafiką, daug keliauja po pasaulį, tad kartais vos kelias dienas per mėnesį turi progos kartu pabūti vienoje erdvėje.
Lietuvė ir serbas tarpusavyje dažniausiai kalba angliškai. Kartais pasišneka rusiškai, vokiškai ar serbiškai. Aleksandaras moka kelias frazes lietuviškai. Šiuo metu jis yra Čekijos Brno miesto filharmonijos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas.
* * *
– Ar tautiniai skirtumai labiau padeda ar trukdo jums bendrauti?
Rūta: Kartais padeda, o kartais trukdo. Aš esu šaltesnė, ramesnė, o Aleksandaras – karšto kraujo, impulsyvus, kunkuliuojantis.
Kartais aš jį galiu nuraminti, išspręsti konfliktą be didelių audrų ir sproginėjimų.
O jis mane veikia kaip stūmoklis, gebantis padrąsinti, įkvėpti naujų jėgų, energijos.
Tačiau kartais būna konfliktų. Aleksandaras mano uždarumą, ramumą traktuoja kaip šaltumą ir nedėmesingumą, o santūrumą supranta kaip atsainumą.
O aš kartais išsigąstu jo impulsyvių proveržių. Jis užsidega, bet po penkių minučių nurimsta. Jo gyvenime toliau viskas klojasi tarsi nieko nebuvę, o manyje kurį laiką lieka nuoskaudų.
Bėgant metams daug ką matai kitaip, lanksčiau vertini įvairias situacijas. Anksčiau vos nurimus vienam konfliktui, tuoj pat kildavo antras, nes aš nesuprasdavau, kodėl jis staiga įsiplieskė ir nurimo, o jis nesuprasdavo, kodėl aš atrodau įsižeidusi ir nekreipiu į jį dėmesio.
Mūsų santykių vairalazdė, padedanti neiškrypti iš kelio ir nepadaryti mirtinos avarijos, yra tai, kad mudu labai daug kalbamės. Kiekvieną nesusipratimą nuodugniai išsiaiškiname.
– Kaip švęsite trečiąsias draugystės metines?
Rūta: Jokių ritualų neturime, bet visas mums brangias akimirkas prisimename. Kaip tik tą dieną mudu būsime skirtingose šalyse.
Aleksandaras: Moterys daugiau dėmesio skiria datoms. O aš labiau mėgstu švęsti dienas, kai mūsų santykiai su Rūta yra nuostabūs. Tos šventės nesusijusios su kalendoriumi.
Ir gėlių mylimajai dovanoju be progos. Susižavėjęs stebiu, kaip ji įmerkia savo nosį tarp žiedlapių, užsimerkia ir šypsodamasi sodriai traukia į plaučius vaiskų aromatą. Bet niekada nesinaudoju gėlėmis norėdamas išspręsti kokią nors santykių problemą ar pataikaudamas.
Rūta: Aleksandaras moka sakyti komplimentus. Juk daugelis lietuvių vyrų gėdijasi pamaloninti moteris gražiais žodžiais. Jos turi vos ne nusipelnyti, kad iš savo vyrų išgirstų gerą žodį. Aleksandaras komplimentus sako dažnai ir tie žodžiai yra nuoširdūs.
Aleksandaras: Moku lietuviškai pasakyti: „Tavo labai gražios kojos arba tavo labai gražios akys.”
– Esate svečiavęsi vienas kito gimtinėse. Kaip artimieji jus priėmė?
Rūta: Mano tėvams Aleksandaras labai patiko. Tėvai visada trokšta, kad jų dukters išrinktasis būtų ypatingas. Dirigento profesija yra labai garbinga.
Aleksandaras: Rūta irgi sužavėjo mano šeimos narius.
– Aleksandaras diriguoja orkestrui, o kas diriguoja namuose?
Rūta: Aš dažnai bandau kontroliuoti situaciją ir veržiuosi vadovauti, bet dažniausiai tie mano bandymai liūdnai baigiasi, kyla pykčių.
Laikui bėgant supratau, kad Aleksandaro pakeisti neįmanoma. Gyveni ir mokaisi. Jei žmonės suvokia savo problemą, tuomet gali ją išspręsti.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.