Nuo vaikystės mėgstu fotografuoti. Nuotraukos – tai akimirkos įspūdžiai, savotiškas momentų dienoraštis. Sustabdyta akimirka veikia labiau nei filmuoti vaizdai. Be to, nuotrauka parodo, kaip fotografuojantysis mato pasaulį.
Darydamas kiekvieną kadrą galvoju apie būsimo albumo viršelį. Į bet kokį vaizdą žiūriu per tą prizmę.
Mano nuotraukos neguli stalčiuje – kartais jas žiūriu, redaguoju. Tai – meditacija. Paveiksliukai primena smagius dalykus, nuklysti į tą laiką, tą vietą, atsijungi.
* * *
Muzika mane traukė nuo vaikystės – ji priversdavo užsimiršti, nebeskaičiuoti laiko. Mane, dar vaiką, kiekvieną vasarą tėvas veždavosi į Archangelską pas senelius. Kai pirmą kartą ten svečiavomės, man buvo gal penkeri.
Seneliai turėjo patefoną ir krūvą plokštelių. Pirmas mano muzikinis prisiminimas – aš, paliktas kambaryje, kuriame groja patefonas. Pradėjau niūniuoti melodijas, pagal tą muziką šokinėti nuo lovos.
Vėliau patefoną įsigijo ir tėvai. Muzikos klausydavausi kasdien, ir tai nebuvo fonas. Sėdėdavau ir klausydavausi.
Pradėjome kaupti plokštelių kolekciją, tėvas jų parveždavo iš užsienio. Paskui pradėjau lankyti muzikos mokyklą, bet jos nebaigiau. Tačiau namuose visada buvo gitara. Po truputį pradėjau atrasti savo sąskambius, akordus, rašyti dainas.
Abu mano tėvai – medikai. Mama niekada man nebruko savo profesijos, o tėvas labai tikslingai kreipė mane medicinos link. Buvau pasidavęs mintims, kad galbūt ir man reikėtų rimtos – ne muzikanto – specialybės.
Įstojau į statybos inžineriją, po kariuomenės – į žurnalistiką. Iš trečio kurso išėjau sąmoningai, supratau, kad bandau save apgauti. Man reikia muzikos. Tai sau prisipažinau būdamas gal 26-erių. Iki tol bandžiau naiviai įsiteigti, kad dirbsiu televizijoje ar radijuje.
Muziką man sunku pavadinti profesija. Ne kasdien tuo užsiimu. Gitarą į rankas imu, kai nebegaliu neimti. Laimingas yra žmogus, kuris nedirba – tai yra to, ką daro, nevadina darbu. To linkėčiau kiekvienam.
Žmonės kartais bijo eiti paskui savo svajonę, nes apskaičiuoja, kad finansiškai tai neapsimoka. Tačiau kai išdrįsti žengti žingsnį, kartais sulauki netikėtų rezultatų. Aš nesvarsčiau, ar apsimoka, ar galėsiu iš muzikos gyventi.
* * *
Netrukus vyksianti Gatvės muzikos diena – jau penktoji. Prisimenu pradžią. Mintis apie tokią dieną mano smegenų vingiuose kilo Dubline. Ten eidamas gatve nuolat girdi muziką – štai bedantis, įsitempęs vos vieną stygą, štai jaunuolis su arfa. Girdėdamas tai tampi miesto dalimi.
Neseniai airiai buvo pripažinti viena draugiškiausių tautų. Būtent tokį jausmą šioje šalyje ir jaučiu.
Pirmoji Gatvės muzikos diena buvo net šiek tiek nejauki. Norėjosi, kad pradžia būtų kukli, o Vilniuje atsirado net apie 700 muzikantų, pirmą kartą išėjusių į gatves.
Visiems kartu padaryti ką nors yra drąsiau, o svarbiausia – mums pavyksta. Susivienijusiems lietuviams visada pavyksta – štai krepšinio rinktinė iškovojo pergales, „LT United” gerai pasirodė „Eurovizijoje”.
Norisi to vienybės jausmo bent kartą per metus. Tikiu, kad vieną dieną nieko nereikės kviesti į gatves muzikuoti – visi tiesiog žinos, kad tą dieną reikia eiti ir groti. Bet kokiu instrumentu, bet kuo.
Man labai patinka Vilnius per Gatvės muzikos dieną. Niekada nesijaučiu organizatorius, visada esu dalyvis. Aš tik pradėjau, daviau pirmą impulsą. Ši muzikos šventė vyksta dėl tų žmonių, kurie joje dalyvauja.
* * *
Kas man yra laimė? Laimė – tai akimirka. Tokios akimirkos tuo ir ypatingos, kad jos nesitęsia. Kartais dėl tokių akimirkų einame aplink pasaulį.
Man laimė – gyventi taip, kad nereikėtų meluoti ar slėpti. Žmonės kartais sako, kad dabar gyvensiu nemeluodamas. Juk jie turi gyventi taip, kad nereikėtų meluoti. Jeigu nedarau nieko, kas mane verčia meluoti, gyvenu teisingai.
Materialūs dalykai žmogui nereikalingi. Durys su medine rankena atsidaro taip pat kaip ir su auksine. Ką bandai apgauti auksinėmis rankenomis? Prieš ką puikuojiesi – prieš save, kitus? Jeigu puikuojiesi, kažkur jautiesi nevisavertis. Demonstruodamas turtus parodai, kad esi silpnas.
Man užtenka, kiek reikia, ir reikia, kiek užtenka. Galiu išlaikyti šeimą, turime namus, susisiekimo priemonę, galime pakeliauti – man nieko daugiau nereikia.
Kasdien būna akimirka, kai gali būti laimingas. Tą akimirką tik reikia išgyventi, pagauti. Kiekviena diena gali būti geriausia tavo gyvenime.
Parengė Laura Čaplinskaitė, Jono Staselio, Pauliaus Lileikio ir Ramūno Danisevičiaus nuotr.