Nesuskaičiuojami meno lobynai sukurti iš meilės moteriai.
O kiek daug keistų ištvermės žygdarbių vyrai yra atlikę – perplaukė jūras, ryžosi šuoliams nuo dangoraižių, įkopė į aukščiausias kalnų viršūnes, rijo peilius, ant pečių tampė sunkiausius akmenis. Ir tik tam, kad įrodytų, jog yra stiprūs, galingi, vyriški. Ir kad moterys jais žavėtųsi.
Vis dėlto dieviškumo prasme galingesnė ir tauresnė yra moteriškoji lytis.
* * *
Kokia moteris man yra graži? Mano žmona Dalia man yra labai graži visomis prasmėmis.
Žinoma, gatvėmis vaikštau neužsimerkęs, pastebiu žavias praeives, jų akis, ilgas kojas.
Vengiu bendrauti su valdingomis ir kategoriškomis moterimis, kurios pasaulį laiko pamynusios po savo kojomis, dedasi viską žinančios.
Aš, kaip muzikantas, daug dėmesio kreipiu į balso tembrą. Man patinka minkštas, nerėksmingas balsas. Bet tai nereiškia, kad moters tonacijoje turi skambėti tik viena nata. Tokia muzika greitai atsibostų.
Manau, kad žavių ir įvairiapusiškų moterų kalbėjimą galima prilyginti fortepijono skambesiui visomis keturiomis oktavomis.
Moteris turi būti moteriška. Tik šiais laikais, kai pasikeitė gyvenimo modelis, vertybės, paaštrėjo kova už būvį, puoselėti moteriškumą sudėtinga.
Šiuolaikinės moterys daro karjerą, rūpinasi namais, vaikais, vyru. To per daug. Vyrai turėtų nuo moters pečių nuimti bent dalį naštos. Esu už prigimtinius dalykus. Moters priedermė – būti šeima, o vyras privalo kurti gerovę ir nešti gėrybes į namus.
* * *
Pirmoji moteris, atskleidusi moteriškumo pradžiamokslį, buvo mano mama. Pagal ją vertinau kitas savo kelyje sutiktas moteris.
Nebuvau griežtai auklėjamas. Mama buvo meniška, suteikė laisvę ir pakęsdavo namuose mano muzikines treniruotes.
Savo žmonai Daliai, su kuria kartu skaičiuojame 34 santuokos metus, irgi esu dėkingas už pakantumą. Su menininku gyventi nelengva. Bet mano žmona – fortepijono mokytoja, tad lyriniai nukrypimai mūsų šeimos gyvenimo netrikdo.
Kita vertus, namuose mes gyvename kaip normali pora, ne kaip du muzikantai. Apie muziką beveik nekalbame. Tai džiugina. Jei nuolat reikėtų gyventi tarp nesibaigiančių muzikos garsų, neišvengiamai tektų į ligoninę atsigulti.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.