Lola Sakanis švytėdama iš džiaugsmo pasitiko sostinės graikų restorane „Liūtų vartai” – čia ji yra dažna viešnia. Užsisakiusi arbatos ir vandens pašnekovė iš rankinės išsitraukė pasą.
„Noriu, kad savo akimis pamatytumėte – esu graikė. Apie save skaičiau keisčiausių istorijų. Kai dainavau „Žvaigždžių duetuose”, buvau net išvadinta apsimetėle ir melage”, – stebėjosi moteris.
Pase įrašyta Lole Sakani. Vardo ir pavardės galūnę moteris pakeitė tik todėl, kad lietuviams skambėtų įprasčiau.
Restorane Lola jaučiasi kaip namie, o į padavėjas kreipiasi vardais.
„Niekada niekam nesakiau, kad esu šių restoranų savininkė. Tikrai nesu, aš tik padedu jiems”, – paaiškino pašnekovė.
Atėnus, kur gimė ir užaugo, Lola vadina namais, tačiau būdama penkiolikos išvyko mokytis į Londoną, vėliau studijavo Norvegijoje. Muzikanto ir viešųjų ryšių specialisto profesijas įgijusi graikė jau dešimt metų – Vilniuje.
Čia mokyklą lanko ir jos septyniolikmetis sūnus Davas. Šiais metais vaikinas baigs vidurinę mokyklą. Su abiturientu sūnumi Lola – puikūs draugai.
„Niekas neišvažiuoja šiaip sau. Jei mano šeimoje nebūtų įvykusi tragedija, vargu ar būčiau išvykusi. Kaskart grįžusi namo į Atėnus verkiu. Kai esu toli, lengviau apie tai negalvoti, nematyti žmogaus, kuris kaltas.
Tai yra dalykai, kurie iki šiol priverčia mane verkti. Aš praradau šeimą. Nieko neturiu. Tai nebuvo nusikaltimas.
Žmonės buvo sunaikinti morališkai, jie nebeturėjo jėgų gyventi. Toks likimas ištiko ir mano seserį, ir močiutę. Nenoriu apie tai kalbėti, tai man per sunku”, – šluostydamasi ašaras kalbėjo Lola.
Prieš dešimtmetį Lola sulaukė siūlymo dirbti įmonėje Lietuvoje. Mėgstanti iššūkius moteris iškart sutiko. Pirmas dalykas, nustebinęs atvykusią čia graikę, – orai.
Į Lietuvą atvykusi vasarą viešnia vaikščiojo avėdama žieminius batus ir vilkėdama striukę. Ji stebėjosi, kaip lietuviams nešalta vaikščioti vilkint drabužius trumpomis rankovėmis. Iki šiol Lola žiemą traukia į šiltuosius kraštus.
Lola pradėjo mokytis lietuvių kalbos, domėjosi mūsų šalies kultūra. Po trijų mėnesių kalboms gabi moteris galėjo lietuviškai pasakyti, ko nori, o po metų – ir susikalbėti.
Pramokusi kalbos ji pradėjo dirbti. Jau dešimt metų L.Sakanis aistra – šokiai ir skirtingų šalių kultūra. Ji – Europos folklorinių šokių teatro vadovė. Save konservatore vadinanti moteris mėgsta iššūkius ir stengiasi viską padaryti iki galo, o tada imtis naujos veiklos.
* * *
– Esate šokių teatro vadovė. Kur rengiate savo pasirodymus, kokia jūsų programa?
– Mūsų šokiai – nuo antikinių iki moderniausių. Domiuosi įvairiomis kultūromis, todėl šokame ir sirtakį, ir flamenką.
Mūsų pasirodymai populiarūs visame pasaulyje. Neseniai grįžome iš Makau (Kinijoje vadinamojo Azijos Las Vegaso). Jau dvejus metus žiemą vykstu ten dirbti. Kinai labai gerai priima naujas kultūras. Aš ne tik šoku, bet ir dainuoju.
– Ar jūsų pasirodymuose yra vietos lietuvių kultūrai?
– Jūsų šalies kultūrą išmanau gerai, tačiau neradau, kas Lietuvoje galėtų pamokyti mane šokių kultūros.
Dirbu su folkloro kolektyvu. Jie dainuoja lietuviškai, o aš – graikiškai. Būna labai įdomu. Nenuleidžiu rankų – bus ir lietuvių kultūros programa.
Man labai patinka Lietuva. Pykstu, kai manęs klausia, ką aš čia veikiu. Lietuva – nuostabi šalis. Taip, čia šalta, bet tai mažas minusas tarp daugybės pliusų.
Jūs esate labai karšti žmonės. Pažiūrėkite, kaip šoka graikai, – vangiai, lėtai, o lietuviai – greitai ir smagiai.
– Ar Lietuvoje radote ir meilę?
– Skaičiau, kad esu ištekėjusi už lietuvio policininko. Tai netiesa. Aš tikrai turiu gerų draugų lietuvių, tarp jų – ir policininkų. Tačiau jie turi žmonas.
Taip pat sklido gandai, kad esu netradicinės orientacijos, kad man patinka ne vyrai, o moterys. Atsipeikėkite, man patinka vyrai.
Dar vienas gandas – kad turiu dukterį. Taip, dukterimi vadinu 23 metų merginą, kuri studijuoja Vilniaus universitete. Ji man kaip duktė, tačiau jos nepagimdžiau. Tą vaiką myliu, ji užaugo mano akyse. Visos mano šokėjos – mano dukterys. Esu daugiavaikė motina.
Prisipažinsiu, kartais ir pati pasakau kokią nors nesąmonę. Kuo daugiau žmonės kalbės, tuo geriau seksis mano teatro verslas. (Kvatojasi.)
Taip, turiu meilę Lietuvoje. Jo gyslomis teka amerikiečių ir lietuvių kraujas. Jis – vyras iš didžiosios raidės.
Jis jaučia, kad esu moteris. Su tokia ragana kaip aš – sunku. Tačiau gaunu gėlių ne vien per gimtadienį.
– Save vadinate ir ragana, ir ledo karaliene. Kaip šiam žmogui pavyko ištirpdyti jūsų širdį?
– Mes kartu – jau treji metai. Aš sunkiai patikiu žmogumi, nes turėjau skaudžios patirties.
Jis niekada nemelavo. Niekada neišdavė. Man labai svarbu, kad jis yra visuomeniškas. Su juo galiu būti silpna. Jis jaučia, kai kas nors būna ne taip.
Kartais galiu sėdėti ir mąstyti, o jis ateis ir pasakys, apie ką. Turiu problemų dėl nugaros, tačiau niekada to neparodau. O jis iš karto pamato, kai man skauda.
Per tuos metus, kai esame kartu, išbandžiau jį. Galiu būti negraži ir graži, bet jam visada būsiu tinkama. Esu kaip katinas: kai man gera – murkiu, kai ne – parodau nagus ir pabėgu.
– Ar lietuviai vyrai jums patinka?
– Jie išlepinti. Lietuvės nežino savo vertės. Jūs pačios gražiausios, jūs aukštos.
Auklėkite savo vyrus. Moterys, šokinėdamos aplink vyrus, pamiršta save.
Vyras moteriai turi dovanoti gėlių bent kartą per savaitę. Už tai, kad esate gražios.
Savo moterį kviesti vakarienės irgi reikia ne atėjus kokiai nors sukakčiai, o kelis kartus per savaitę. Nekalbu apie pinigus – staigmeną galima padaryti ir namuose už dešimt litų.
– Ar yra receptas, kaip moteriai pasijusti vertesnei?
– Žinoma. Reikia pažiūrėti į veidrodį ir pasakyti sau: esu graži, mano figūra graži, aš puiki. Kiekvienam kartais gali atrodyti, kad ir čia per daug, ir ten negerai.
Tačiau juk mes – moterys! Esame gudrios ir žinome, kaip paslėpti tai, kas netobula, ir išryškinti stipriąsias puses.
Moteris turi mylėti save. Nėra negražių, yra tik nemokančių paslėpti trūkumų ir į save pažiūrėti kitomis akimis. Katherina Zetta-Jones iš ryto pažiūrėjusi į veidrodį irgi gali neatrodyti sau tobula, bet ji padaro viską, kad būtų graži.
Moteris turi rūpintis savimi. Aš nemažai pinigų išleidžiu savo grožiui puoselėti ir dėl to nesigailiu. Tai – geriausia mano investicija.
Damos neturi už kojos pririšti savo vyrų. Jeigu jie myli, visada pareis. Svarbiausia – mylėti ir vertinti save, tada tave gerbs ir vyras. Tai – mano gyvenimo šūkis.
– Jums – 43 metai. Spinduliuojate energija ir grožiu. Kokia jūsų grožio paslaptis?
– Silikonui ir botulinui, sintetikai sakau „ne”. Aš bijau adatų. Manau, kad kalti graikiški genai, mūsų moterys sensta vėlai, bet greitai. Antra – reikia naudoti gerą kosmetiką. Moters, kuri kūną tepa tik grietine, oda niekada nespindės.
Žinau, kada ir man ateis laikas. Mano mamai buvo 65-eri, bet ji neturėjo nė vieno žilo plauko. Nepaisant sveikatos problemų, ji atrodė puikiai. Prosenelė mirė sulaukusi 115 metų. Sako, kad aš panaši į ją.
– Kodėl nusprendėte dalyvauti „Žvaigždžių duetuose”?
– Turiu dvi specialybes. Viena jų – muzikanto. Tačiau patekau į avariją ir nebegalėjau groti. Pradėjau dainuoti. Lietuvoje turiu puikią mokytoją – Irena Novikienė mane moko jau ketverius metus.
Pamanėme, kad šis projektas – puiki galimybė. Tačiau man labai nepasisekė su partneriu. Neketinau mokyti dainuoti profesionalo.
Duetų projektas man parodė, kad galiu daug ir turiu potencialą. Su muzikantais rengiu savo solinę programą. Radau kompozitorių, kuris man parašė dainą.
Supratau, kad man reikia skubiai numesti penkis kilogramus. (Juokiasi.)
– Jūsų sūnui Davui – septyniolika. Buvote ištekėjusi?
– Ne, kad atsirastų vaikas, nereikia tuoktis. Esu prieš ir žinau, kad niekada netekėsiu. Vilkėti baltą suknelę galiu scenoje.
Mano sesuo žuvo dėl vyro. Po to pasakiau sau „ne”, man taip niekada neatsitiks. Mano šeimoje to nebus. Tokios tragedijos vyko trijose mūsų šeimos kartose.
Tai – mistiniai dalykai. Mano giminė labai sena, ja labai didžiuojuosi ir niekam neleisiu sutrikdyti tos ramybės. Per 250 metų mūsų šeimoje mano sūnus – vienintelis berniukas, turintis Sakanis pavardę. Neketinu keisti savo pavardės.
– Kas jums suteikia stiprybės išgyventi šeimos tragedijas ir vėl šypsotis?
– Žmogus – kaip Pandoros skrynia. Ten sudedame tai, apie ką nenorime galvoti. Aš nebevartoju alkoholio. Išgėrusi nors vieną taurę nebegalėdavau laikyti emocijų toje dėžėje. Pradėdavau raudoti.
Draugai net juokdavosi, kad visi išgėrę linksminasi, o aš verkiu. Visi turi problemų, kurias uždaro į savo dėžę. Šiek tiek studijavau psichologiją. Tai man padėjo.
Mano mama buvo teisėja, tad aš nuo mažų dienų bėgiodavau po teismo salę. Nuo vaikystės mėgau psichologinę analizę. Dvejus su puse metų studijavau norėdama sužinoti, kaip paveikti žmones, kaip juos sudominti.
Labai daug ir sunkiai dirbau, kad galėčiau pasakyti žmogui tai, ką apie jį manau. Juk daug svarbiau pasakyti tai, ką reikia. Jei mane kaltina nebūtais dalykais, galiu pasakyti tikrai daug blogų žodžių.
– Ar savo ateitį matote Lietuvoje?
– Ne, aš jau turiu pasiūlymą. Čia būsiu gal dar trejus metus. Paskui manęs laukia Azija. Mane traukia jos kultūra, žmonės. Azijoje turiu draugų. Darbo pasiūlymą Azijoje turi ir mano mylimasis.
Sūnus ketina studijuoti ne Lietuvoje. Jis turi kvietimą mokytis Singapūre, Londone.
Negaliu galvoti apie ateitį po dešimties metų. Galbūt išeisiu į pensiją ir pagimdysiu dar vieną vaiką. (Juokiasi.) Kiekviena moteris vis pagalvoja apie vaiką.
Tačiau sulaukus mano amžiaus tai reikštų atsisveikinimą su scena. Kol kas turiu ką pasakyti publikai. Vaikas – didžiulė atsakomybė, didelis darbas.