Prancūzė M.Ch.Barrault, garsaus aktoriaus Jeano Louis Barrault dukterėčia, išgarsėjo po vaidmens juostoje „Pus-brolis ir pusseserė”. Užsienio filmų kategorijoje šis filmas pelnė „Oskarą”.
Jos vaikystę aptemdė dvi šeimos dramos – ankstyvos tėvų skyrybos ir tėvo mirtis. Vos pagimdžiusi dukterį ir sūnų jų motina garsi pianistė įsimylėjo kitą. Tai buvo Marie Christine krikšto tėvas, šeimos draugas.
Atidavusi vaikus močiutei, moteris stačia galva nėrė į naujos aistros sūkurį – naujajam vyrui pagimdė dvi mergaites.
Žmonos poelgis palaužė buvusį vyrą – gerą ir inteligentišką žmogų. Jis ilgai mėgino nuslopinti savo skausmą, bet taip ir neįstengė.
Marie Christine su broliu gyveno užmiestyje, močiutės namuose. Ten jie buvo mylimi. Motina juos aplankydavo kartą per savaitę – ketvirtadieniais. Dukteriai visada atrodė, kad motina tai daro tik iš pareigos ir galbūt jausdama kaltę.
„Žinojau, kad mama gyvena erdviame bute Paryžiuje, ir nesupratau, kodėl ten neatsirado vietos man su broliu. Kartą ji atvyko su naujuoju vyru – niūriu, griežtu, šiurkščiu tipu iš Bordo. Jis taip skyrėsi nuo mano tėvo! Močiutei susirgus mama buvo priversta mane ir brolį pasiimti į Paryžių”, – pasakojo garsi aktorė.
Vėliau ji patyrė dar daug nusivylimų, tačiau kaip atpildą už juos likimas atsiuntė meilės istoriją su R.Vadimu. Apie tai ji atvirai ir papasakojo.
* * *
– Abu susitikote būdami brandaus amžiaus. Tokio amžiaus, kai dėl deginančių praeities aistrų, sukaupto meilės patyrimo esi ciniškesnis, kietesnis. Todėl ir taip lengvai kaip jaunystėje nebeįsimylima. Kaip jums, vėtytiems ir mėtytiems, pavyko pamesti galvą dėl meilės?
– Taip, vienas kitą pažinome po daugelio nusivylimų, išdavysčių, atradimų ir praradimų, susitikome jau būdami suaugę, susiformavę žmonės, todėl sugebėjome įžiebti vienas kitam ugnį.
Dar nežinojome, kad ši meilė abiem taps gulbės giesme – ilgiausia ir nuostabiausia. Kai kalbu apie mudviejų jausmą, sutrinku ieškodama tinkamų žodžių. Man visada atrodė, kad visą gyvenimą ieškojome vienas kito.
– Sakėte, kad tėvą pakirto jo žmonos, jūsų motinos, išdavystė...
– Po skyrybų tėvas pasiligojo ir mirė. Tuomet man buvo keturiolika. Tėvas susirgo skleroze. Žinoma, liga prasidėjo ne dėl mamos išdavystės, bet esu įsitikinusi, kad ją išprovokavo stiprus išgyvenimas.
Tėvo ligos eiga buvo siaubinga: jis prarado atmintį, todėl kiekviena minutė jam buvo naujiena. Jis tapo nereikalingas visuomenei, prarado darbą, draugus, visi nuo jo nusisuko. Patėvis, žmogus, kuris, galima sakyti, pastūmėjo tėvą prie šios bedugnės, buvo priverstas apgyvendinti jį sargo būdelėje savo šeimos valdose Bordo. Patėvis pasamdė slaugę.
Ilgą laiką maniau, jog šitaip patėvis pasielgė savo sąžinei nuraminti, bet tik vėliau supratau, kad jis buvo tiesiog padorus žmogus. Patėvio šeimos valdose su broliu praleisdavau visas atostogas. Kiekvieną vasarą mačiau, kad tėvui darosi vis blogiau, liga progresuoja. Gailėjau jo, keikiau motiną ir patėvį.
– Užaugusi nemėginote jiems atkeršyti?
– Gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas. Patėvis mirė nuo vėžio praėjus trejiems metams po mano tėvo mirties. Kai patėvis atgulė į ligos patalą, pasikvietė mane ir pasakė: „Matai, mergaite, mes visada atsakome už savo nuodėmes. Aš mirštu ir kartu moku už tai, ką padariau.”
Patėvio mirties dieną blogai išlaikiau baigiamąjį mokyklos egzaminą – kaltas buvo jo atsisveikinimo laiškas.
Patėvis rašė, kad pelnė mano neapykantą ir priešiškumą, bet nenori mirti žinodamas, kad jausiu didelę kaltę. Tik vėliau suvokiau šį kilniaširdišką poelgį.
Kai artimieji iškeliauja amžinybėn, visi nutylėjimai, barniai ir konfliktai virsta nuodais, žudančiais sielą. Patėvis suprato, kad užaugusi veikiausiai suvoksiu šeimos dramą ir suprasiu, jog jis mylėjo mano motiną, mane, gailėjo mano tėvo ir stengėsi pagerinti padėtį. Ne jo kaltė, kad nieko gera iš to neišėjo.
Savo paskutiniu „Atleisk” jis visiems laikams išlaisvino mano sielą.
– Iki pažinties su Roger Vadimu buvote du kartus ištekėjusi, patyrusi daugybę meilės romanų, turėjote du vaikus.
– Pirmasis vyras nebuvo mano gyvenimo meilė. Jis išgelbėjo mane nuo kvailų jaunystės poelgių – susituokėme labai anksti. Tuo metu lankiau legendinės Paryžiaus konservatorijos dramos kursus, pradėjau vaidinti pjesėse, filmuotis.
Tapau nėščia vos dvidešimties. Teko skubiai įteisinti santykius, nors abu neturėjome nei jokių perspektyvų, nei pinigų. Kartu brendome, abu darėme savo profesinę karjerą, auginome ir auklėjome vaikus – sūnų Davidą ir dukterį Ariane.
Laikui bėgant, pirmasis mano vyras Danielis Toscanas du Plantier tapo stambiu kino magnatu. Jis buvo režisierių italo Federico Fellini filmo „Moterų miestas”, švedo Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandro”, ruso Andrejaus Tarkovskio „Nostalgijos” prodiuseris, užėmė Prancūzijos kino premijos „Cesaris” teikimo komisijos prezidento postą.
Kartą po daugelio bendro gyvenimo metų Danielis netikėtai prisipažino: „Jei mūsų jaunystės metais abortas būtų buvęs daromas legaliai, tau reikėjo jį pasidaryti. Gal taip paskubomis ir nebūtume vedę.”
Šie žodžiai mane sukrėtė. Nusiraminusi supratau, kad iš esmės jis buvo teisus. Mano nėštumas sujungė visiškai skirtingus žmones. Abu suklydome. Gerai, kad tai suvokėme, nors ir stipriai pavėlavę. Jei tai būtų atsitikę gyvenimo pabaigoje, nieko pakeisti būtų buvę neįmanoma.
Nusprendėme išsiskirti. Vėliau Danielis buvo vedęs dar tris kartus. Jo trečia žmona žuvo Airijoje mįslingomis aplinkybėmis – žudiko taip ir nesurado. Danielis turėjo daugybę meilės romanų, taip pat su tokiomis garsiomis aktorėmis kaip Isabella Rossellini, Isabelle Huppert. Jis mirė prieš septynerius metus.
Antrasis mano vyras kino režisierius Michelis Jacques’as Boisrond’as buvo vyresnis 23 metais. Man tuo metu sukako 32-eji. Michelis pakerėjo mane protu, žavesiu, grožiu ir švelnumu – visu tuo, ko negavau iš pirmojo vyro. Gyvendama su juo padariau netikėtą atradimą: pasirodo, gyvenimas gali būti labai žaismingas, laimingas ir paprastas. Michelis buvo kelis kartus vedęs, turėjo penkis vaikus – visi jie tapo mano gerais draugais.
Vasaros atostogas leidome Prancūzijos pietuose didžiuliame name, kurį pirkome specialiai tam, kad galėtų suvažiuoti daugybė mūsų giminaičių.
Linksmai gyvenome aštuonerius metus, kol vieną dieną staiga supratau: mano vyras – senukas! Tą akimirką man tarsi prašviesėjo akyse. Michelis stipriai paseno, susilpnėjo. Atrodė, kad viskas sparčiai sensta – jo reakcija, judesiai, veidas, kūnas, siela... Ir man tapo aišku: mūsų bendro gyvenimo istorija artėja prie logiškos pabaigos.
Tuomet į mano gyvenimą įsiveržė tornadas Roger Vadimo pavidalu. Užliejo beprotiška meilė. Jis tapo lemtingu mano gyvenimo vyru, mano likimu. Jis man pasipiršo po trijų pažinties dienų.
– Ar jūsų negąsdino romanas su mergišiumi? Juk žinojote, koks ilgas meilės nuotykių šleifas velkasi paskui jį. Veikiausiai girdėjote apie daugybę jo žmonų, meilės romanus ir apskritai apie prastą jo reputaciją.
– Žinoma. Pasikartosiu, bet susitikome būdami brandaus amžiaus, seniai išbarstę visas iliuzijas. Jis sąžiningai papasakojo apie savo gyvenimą ir smulkiai apie visas moteris. Buvau nustebusi, kad, nepaisant gausybės meilės romanų, jis nebuvo laimingas. Roger godžiai ieškojo savo laimės, bet nerado.
Susipažinę nė vienas neatsisakėme savo įpročių, nepasikeitėme, likome tokie, kokie ir buvome. Ir tai – mūsų laimės mįslė.
Taip, Roger iš prigimties buvo gundytojas. Todėl visus tuos dešimt drauge pragyventų metų jis nesiliovė manęs vilioti – kasdien ir visur. Roger nuolat sakė komplimentus, žavėjosi mano vaidmenimis, bet kokia proga apipildavo dovanomis, palydėdavo, pasitikdavo, kai vėlai grįždavau iš filmavimo, ruošdavo valgį.
Roger tapo pirmuoju vyru, kuris atpratino mane dairytis į kitus.
Juk aš, prisipažinsiu, turėjau sijonuoto Kazanovos reputaciją!
– Roger Vadimą laikote idealiu vyru, kitos moterys – ne. Nemažai dailiosios lyties atstovių apie jį atsiliepė nepalankiai. Viena jo žmonų – amerikietė aktorė Jane Fonda savo memuaruose priminė nedorovingus Paryžiaus šiokiadienius, kai R.Vadimas galėdavo pasikviesti į namus prostitutę, o ryte pasiūlyti žmonai trise išgerti kavos.
– Apie tai girdėjau. Dažnai ir atvirai kalbėdavomės apie jo praeitį. Pasikartosiu: Roger ieškojo laimės visais įmanomais būdais. Jis ieškojo meilės. Vyras, kuris ilgai neranda tinkamos moters, paprastai įklimpsta į bjauriausias istorijas iš nevilties, tuštumos, vienatvės. Ir ar dėl to galima jį smerkti?
Per laidotuves prie Roger karsto susirinko visos jo buvusios žmonos – laikėmės susikibusios už rankų, jautėmės viena nedaloma visuma. Ši nuotrauka apkeliavo pasaulį ir nustebino daugelį. Vargu ar kas nors suprato mūsų jausmus.
– Visos Roger Vadimo žmonos buvo gražios ir garsios.
– Ir kiekviena turėjo nepatrauklių būdo bruožų. Roger įsimylėjo Brigitte Bardot, kai šiai buvo tik penkiolika. Dar naivi, atvira pasauliui, natūrali, nuoširdi ir miela mergina. Bet pamažėle dėl šlovės ir pinigų ji tapo kaprizinga, paika poniute.
Roger nusivylė Brigitte, – ne tokią ją pamilo.
Jis sakė, jog įsimylėjęs visada nuoširdžiai tikėjo, kad šis jausmas bus amžinas. Paskui, kai santykiai pašlydavo, pamanydavo: jam vėl laikinai buvo aptemęs protas dėl dar vienos lėlės – gražios išore, bet visiškai tuščios vidumi. Taip buvo ir su gražuole dane Annette Stroyberg.
Veikiausiai išimtis buvo romanas su Catherine Deneuve. Ji nebuvo kvailutė, bet pasirodė, kad gražuolė turėjo ne mažiau nemalonių trūkumų. Catherine – šalta moteris. Visada rami, santūri, be aistrų ir emocijų – tiesiog Sniego karalienės kopija.
Su Jane Fonda jis buvo laimingas tik kurį laiką. Paskui amerikietė puolė į politiką.
Ne šito tikisi ir laukia vyras iš mylimos moters. Roger nesuprato jos. Juolab kad Jane buvo nesvarbu, dėl ko protestuoti, – ji blaškėsi nuo vieno lozungo prie kito kas tris savaites. Tai patvirtina jos vėlesnės santuokos: Jane buvo politiko, multimilijardieriaus žmona, keitė savo politines pažiūras priklausomai nuo spaudo pase.
Nesusiklostė Roger gyvenimas ir su Catherine Schneider. Santuoka nutrūko po dvejų metų.
Roger Vadimo žmonų sąraše buvau turbūt netipiškiausia gražuolė. Sutikęs mane meilės paieškas ir baigė.
Parengė Ona KACĖNAITĖ