Vis svarsčiau, kad štai atsisėsiu gražiai balkone vakare ir rašysiu viską, kas šaus į galvą. Atsitiko atvirkščiai – ankstyvas rytas, o galvoje vienintelė mintis: „Kodėl aš taip anksti pabudau?”
Sėdime trise – aš, kompiuteris ir dubenėlis salotų. 8 val. 30 min., lauke 35 laipsniai šilumos. Turiu greitai suktis, nes kaimynai jau mojavo iš kitos baseino pusės.
Šiandien man svarbi diena čia, Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Laukia svarbūs klientai – kaimynų vaikai. Neseniai išpuošiau į renginį savo linksmąsias kaimynes. Rytą vienos jų aštuonmetė dukra man išrėžė: kaip nesąžininga, kad kai ji eina miegoti, mama gražinasi.
Mergaitė prisipažino, kad ji pavydi, ir privertė mane pažadėti makiažą ir jai. Penkiametė jos sesutė stovėjo šalia ir linksėjo galvele. Taigi šiandien piešime gėlytes.
Kodėl tai pasakoju? Tiesiog vis dar nesuvokiu, kad čia esu neseniai. Jaučiuosi taip, lyg Dubajuje gyvenčiau jau visą amžinybę. Tie, kurie žino, kaip visus metus laukiau reikiamų dokumentų, kad galėčiau čia gyventi, mane supras. O kitų nepulsiu atsiprašinėti.
Visada rinkdavausi viską arba nieko. Man svarbu tvirtai stovėti ant žemės. Kitu atveju net nežengiu žingsnio.
* * *
Prieš 11 metų iš Kupiškio atvykau į Vilnių. Išlipau iš autobuso, atsidusau... ir tyliai sau pagalvojau: „Vilnius bus mano.”
Taip pat jaučiausi ir prieš metus, kai pirmą kartą nusileidau Dubajuje. Tuomet čia atvykau mėnesiui susitarti dėl darbų. Ir jau tada, pabudęs rytą, pamaniau, kad nenoriu išvykti. Visus tuos metus kartojau sau: „Greičiau, greičiau.”
Daugiau nei prieš du mėnesius dokumentai pagaliau buvo sutvarkyti. Trečiadienį gavau šią žinią, o penktadienį jau plačiai šypsodamasis sėdėjau lėktuve.
Išėjau iš oro uosto, giliai įkvėpiau. Pagaliau aš namie. Taip, būtent tokia mintis pirmiausia man šovė į galvą. Niekaip negaliu paaiškinti, kodėl taip norėjau bėgti iš Lietuvos. Dusau nuo noro kelti sparnus.
Ar skambėtų labai pasipūtėliškai, jei pasakyčiau, kad Lietuvoje padariau viską, kas įmanoma? Šią mintį man pakišo viena klientė. Tiesiog supratau, kad mano mėgstamas darbas virsta nuobodžiu, nebeturiu iššūkių, kurių man reikia.
Niekam nereikia mano menų. O sau jau seniai įrodžiau, kad galiu. Viskas padaryta – net į dėžutes sudėliotos džiovintos bitės, miškuose surinktos kerpės ir spygliai kalba apie tai. Noras atkartoti tradicinį japonų kabukio grimą įgyvendintas.
* * *
Dabar net juokinga prisiminti, kaip kankindavau savo modelius. Sėdi vargšiukai valandą, dvi, tyli. Sutikę „paskolinti” savo veidą jie tikėjo manimi. Visus juos labai myliu, ačiū. Tačiau Lietuvoje nuolat girdėdavau, kad imti Juodiškį pavojinga, nes pridarys savo menų.
O čia tik ir girdžiu, kad dėl savo išprotėjimo esu reikalingas. Fotografai man sako, kad paprastas makiažas man – kaip riešutų gliaudymas, jei jau tokius kūrinius darau. Sėdžiu štai išsišiepęs ir taip gera viduje.
Beje, jei kas norėtų paskaičiuoti mano pinigus... Galiu pasakyti tik tiek, kad dėl jų nebūtina skristi į Dubajų. Galėjau nuvykti į Varšuvą – ten geriems specialistams mokama kaip visoje Europoje.
O man – viskas arba nieko. Velnias žino, kiek čia tų kilometrų mane skiria nuo Vilniaus. Bet nelabai man ir rūpi. Aplink – laimingi žmonės, tautų maišalynė. Čia kaip Niujorkas, tik ant smėlio.
* * *
Prisipažinsiu ir baisų dalyką: nė karto nepagalvojau, kad noriu namo. Pasiilgau tėvų, draugų, tačiau visus mylimus žmones turiu viduje. Norėčiau juos pamatyti, tačiau tik tiek.
Dabar AŠ pradedu gyventi. Stovėti ant skardžio ir galvoti, šokti ar ne, – ne mano būdui. Atsistojau, įkvėpiau ir šokau. Vis dar krintu, o galvoje vienintelė mintis: „Tai mano.”
Parengė Laura Čaplinskaitė, Pauliaus Lileikio, Visvaldo Morkevičiaus ir Vidmanto Balkūno nuotr.