Viktorija sėdi gražiai – nugara tiesi, pečiai atlošti. Bet to išmokė ne rūpestinga motina. Net ne perkeltine prasme galima pasakyti, kad dalis šios jaunos moters kūno – iš geležies.
Prieš porą metų Kaune, Kačerginės žiede, ji nesėkmingai tobulino važiavimo sportiniu motociklu įgūdžius.
* * *
– Ties kuria žiedo vieta įvyko avarija? – paklausiau Viktorijos.
– Apačioje, ties vadinamuoju Ąžuolo posūkiu. Niekas nematė, kaip tai nutiko, o ir aš pati nieko neprisimenu. Finiše manęs nesulaukę vyrai pradėjo ieškoti. Rado apsikabinusią motociklą ir be gyvybės ženklų.
Keliolika lūžių, pradurti plaučiai, daugybė žaizdų. Avarija įvyko balandžio 15 dieną. 20-ąją – mano gimtadienis. Tad švenčiu dvi gimimo dienas, – paprastai, be širdgėlos pasakojo Viktorija.
– Kam jums reikėjo treniruočių žiede – juk jau porą sezonų sėkmingai važinėjote motociklu?
– Niekada nevažinėjau greitai. Man tiesiog patinka motociklai. O štai posūkiai, vairavimo technika „vežė”. Ilgose kelionėse niekada nesiverždavau lėkti pirma: važiuodama iš paskos stebėdavau kito vairavimo techniką. Bet vėliau nusprendžiau pasisemti žinių iš profesionalų.
Man sekėsi puikiai – žiede pasiekiau tokių rezultatų, kurių žmonės tikisi kelerius metus. Matyt, pervertinau savo galimybes ir suklydau.
– Kaip jums pavyko išsikapstyti po tokios kraupios avarijos? Jūs – kaip katė, turinti devynis gyvenimus?
– Taip, dar turiu rezervą, – linksmai atsakė Viktorija. – Padėjo tikėjimas savimi. Ir, žinoma, gyvenimui prikėlę Kauno klinikų medikai, kuriems esu be galo dėkinga.
– Kaip tikėti savo jėgomis, kai esi ištikta komos?! Iš jos pabudusi kurį laiką tik mirksėti galėjote! Be to, prognozės buvo pesimistinės.
– Taip, jėgas reikėjo sutelkti. Bet išmanau fiziologiją: išgirdusi, kad nervai nenutraukti, o tik užspausti, ėmiau veikti.
Porą mėnesių užtrukau ligoninėje – operacijos, valgymas per šiaudelį. Dar porą mėnesių truko reabilitacija – ir namo grįžau įsitvėrusi ramentų. Mat įsiprašiau į baseiną – jutau, kad vanduo gali man padėti. Baseine kurį laiką šliaužiojau, paskui atsistojau, vėliau žengiau pirmąjį žingsnį.
– Dauguma žmonių tokioje situacijoje pasiduotų, pultų į depresiją.
– Lietuvoje gydymo sistema dar nėra tokia, kad padėtų ligonio dvasinei ir psichologinei būklei. Bet nenorėčiau pabrėžti šios problemos. Mintis ir energiją nukreipiu tam, kad rasčiau išeitį, o ne bambėčiau.
Ir blogiausioje situacijoje gali užduoti sau klausimą: kokia man iš to nauda?
– Ir kokia nauda iš to, kad negali net pašliaužti?
– Neskauda galvos, – juokiasi pašnekovė ir pridūrė, kad jei neskauda galvos, dar nereiškia, jog neskauda viso kūno.
– O kaip darbas, duktė? Praėjo keturi mėnesiai, kol atsistojote ant kojų.
– Tris mėnesius Marija praleido su tėvu, paskui ja rūpinausi aš. Į darbą įsitraukiau vos tik pajutusi, kad galiu spaudyti kompiuterio klavišus. Keletą mėnesių dar lankiau reabilitacijos kursus – norėjau nešlubuoti. Man pavyko!
Liko mažmožis: iki šiol prieš darydama kiekvieną žingsnį turiu galvoti, kad eičiau tiesiai.
– Viską pasakojate puikiai nusiteikusi. Bet juk buvo ir siaubingų momentų, kai ne tik kūną, bet ir sielą spausdavo skausmas. Puiku, kad pakilote iš patalo, įsitvėrėte ramentų. Bet juk būtent tokiais momentais užsimanai trumpos suknelės ir aukštakulnių.
– Aš jais ir avėjau! Draugai pasišaipydavo: „Ramentai tam, kad nuo aukštakulnių nenukristum?”
– Ar draugai nekritikavo jūsų – kad pati bėdos ieškojote tame Kačerginės žiede?
– Sulaukiau labai daug kritikos. Sakė, jog Dievas man aiškiai parodė, kad motociklą turiu išmesti.
– Bet neišmetėte?
– Ne. Su Kačerginės žiedu dar turėjau išsiaiškinti santykius. Kai ramentus padėjau į šalį, į Kauną kaip tik atvažiavo sportinio vairavimo mokytojai. Labai norėjau pas juos pakliūti. Nuvykau, paprašiau užkelti mano kojas ant motociklo – ir vėl važiavau! Net dvi dienas.
Pavargau, bet buvau labai patenkinta pamokomis. Pasiekiau panašių greičio rezultatų kaip ir prieš avariją. Ąžuolo posūkis iki šiol liko mano mėgstamiausias.
Kam man to reikėjo? Tapo ramiau. Motociklo nebijojau.
Vėliau mėnesį praleidau Kalifornijoje – su draugais ramiai važiavome motociklais nuostabia vandenyno pakrante.
Pavasarį sėdau ant motociklo Lietuvoje. Ir ką gi – darydamas posūkį vienas automobilininkas manęs nepraleido, ir aš apsiverčiau.
– Kokia iš to nauda – ar uždavėte sau šį klausimą tą kartą? – po geros mudviejų pauzės paklausiau Viktorijos.
– Lūžo petys. Ir tai išėjo į naudą. Mat gydytojai po pirmos avarijos buvo nusprendę jo nebeliesti ir jis kreivai suaugo.
Po antrojo lūžio atsirado proga sudėlioti jį iš naujo – tai meistriškai atliko Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės chirurgas.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.