Pianistas A.Balakauskas jau vienuoliktus metu su šeima gyvena egzotiškame Tailande. Nuo alinamų karščių muzikantas buvo trumpam pabėgęs į gimtąjį Vilnių, kur su žmona pianiste Indhuon ir dukterimi Asta Worarat dalyvavo tarptautiniame muzikos festivalyje „Sugrįžimai”.
Sutuoktiniai yra gerai žinomi muzikos pasaulyje. Pianistai tęsia savo tėvų, žymių muzikų, tradicijas. A.Balakausko tėvas – kompozitorius Osvaldas Balakauskas.
Artas mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau studijavo Maskvoje ir Paryžiuje.
Iš tailandiečių muzikų šeimos kilusi Indhuon studijavo Amerikoje ir Šveicarijoje. Jos tėvas muzikantas dirba Tailando karaliaus rūmuose.
Artas ir Indhuon neretai koncertuoja užsienyje, dažniausiai – vienoje scenoje, atlieka kūrinius dviem fortepijonams arba vienu instrumentu skambina keturiomis rankomis.
Vis dažniau scenoje kartu su tėvais pasirodo ir devynmetė Asta Worarat. Mergaitė nuo ketverių metų groja fortepijonu, smuiku, violančele. Šiemet festivalyje „Sugrįžimai” Asta Worarat griežė smuiku.
Pirmą kartą Lietuvoje viešėjo jauniausia pianistų atžala – septynių mėnesių Indrė Pasarapa. Vienuolikos valandų skrydį mergaitė įveikė puikiai, beveik visą kelią miegojo.
„Už šią kelionę ją įvertinome dešimtuku”, – šypsodamasis kalbėjo A.Balakauskas, ant rankų laikydamas guvią pūstažandę, kuri drąsiai pozavo fotografui ir domėjosi viskuo, kas vyksta aplinkui.
Su pianistų Balakauskų šeima Vilniuje susitikau, kai pūtė žvarbus vėjas ir kelias dienas be perstojo lijo. Apniukę orai ūpo nekėlė.
Indhuon vyro gimtinėje lankėsi jau aštuntą kartą. Egzotiškoje šalyje užaugusiai moteriai patinka šiaurietiškas kraštas. Tik klimatas nevilioja – čia jai per šalta.
Artas patikino, kad tailandietė sutuoktinė, kurią namiškiai vadina Indy, mėgsta lietuviškus patiekalus – cepelinus, kugelį, bulvinius ir žemaičių blynus.
„Kai laukiausi Indrės, svajojau apie lietuvišką varškės sūrį ir silkę. Šį kartą dar prieš kelionę vyrui pasakiau, kad kasdien eisiu į kavinę valgyti cepelinų. Pati cepelinų virti nebandžiau, nes Tailande bulvės kitokios, nekrakmolingos. Šaltibarščių neretai pasigaminame ir Bankoke.
Kad ir kiek kartų viešėčiau Vilniuje, mane vis dar žavi šio miesto Senamiestis su siauromis gatvėmis, įspūdingomis bažnyčiomis, tyla ir kažkokia nepaaiškinama paslaptis”, – pasakojo pianistė.
Vyresnioji duktė Asta Worarat laisvai kalba lietuviškai, tailandietiškai, angliškai, supranta itališkai.
Italų kalbos mergaitė pramoko klausydamasi klasikinių operų.
Artas, be gimtosios kalbos, moka tailandiečių, anglų, rusų, italų, prancūzų, ispanų ir portugalų.
A.Balakauskas su žmona bendrauja angliškai, o su vyresniąja dukterimi – lietuviškai. Indhuon su dukterimi bendrauja tailandietiškai. Indhuon, nors ir nekalba lietuviškai, šią kalbą supranta.
„Iš esmės mūsų šeimą vienija trys skirtingos kalbos. Gal kam nors toks daugiakalbis bendravimas atrodo keistas, bet mums patinka”, – nusijuokė Artas.
Lietuvio ir tailandietės pažintis užsimezgė Paryžiuje. A.Balakauskas, baigęs fortepijono studijas Maskvos P.Čaikovskio konservatorijoje, 1993 metais išvyko stažuotis į Paryžių.
Tuo metu pianisto tėvas kompozitorius O.Balakauskas dirbo Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje. Stažuodamasis Paryžiuje Artas susirado mokinių iš Tailando. Viena mergina į savo mokytojo koncertą atsivedė Indhuon, kai ši trumpam atvyko į Paryžių iš Šveicarijos, kur studijavo.
„Artas mane sužavėjo kaip puikus pianistas. Bet ar jis man galėtų patikti kaip vyras, tada nesvarsčiau”, – pasakojo Indhuon.
Ir A.Balakauskas į naują pažintį nepuolė lyg akis išdegęs.
„Išgirdau, kaip Indhuon groja – ji labai talentinga pianistė. Mūsų bendravimo esmė buvo muzika. Iš pradžių to užteko. Aplinkybės mus tai suvesdavo, tai atitolindavo.
Gyvenome skirtingose šalyse. Susitikdavome tuomet, kai Indhuon atvykdavo į Paryžių aplankyti draugų. Artėjome vienas prie kito lėtai, beveik penkerius metus. Bet likimas pasirūpino, kad mūsų keliai susipintų”, – kalbėjo lietuvis.
Prieš užsimezgant artimesniems santykiams A.Balakauskas jau buvo koncertavęs Bankoke.
„Kai pirmą kartą koncertavau Tailande, apie Indhuon buvau tik girdėjęs. Kai ten grojau antrą kartą, buvome pažįstami. Tuo metu ji viešėjo savo gimtinėje. Bankoke abu suvokėme, kad norime artimesnių santykių ir trumpi susitikimai mudviejų nebetenkina.
Man imponavo Indhuon nenuspėjamas būdas. Rytietiškas ramumas ir paslaptingumas slėpė karštą, net ugningą temperamentą”, – prisiminimais dalijosi A.Balakauskas.
Tailandietei patiko lietuvio ramumas, kantrybė.
Pianistai susituokė 2000 metų lapkričio 11 dieną Tailande. Pirmoji vestuvių ceremonija vyko Tailando karaliaus Bhumibolo Adulyadejo rūmuose. Karalius palaimino jaunavedžius. Iškilmėse dalyvavo tik artimieji.
Antroji vestuvių ceremonija vyko vienoje Bankoko katalikų bažnyčioje – Indhuon tėvai yra praktikuojantys katalikai, nors Tailande katalikų yra mažiau nei vienas procentas. 95 procentai visų šalies gyventojų išpažįsta budizmą.
Vestuvių pokylis buvo netradicinis. Jaunavedžiai svečiams sugrojo koncertą fortepijonu keturiomis rankomis. Sūnaus vestuvių proga kompozitorius O.Balakauskas sukūrė pjesę trims smuikams. Kompoziciją atliko svečiai iš Vokietijos.
Po vestuvių muzikantų pora įsikūrė Paryžiuje ir ten gyveno, kol Indhuon ėmė lauktis pirmagimės.
„Mudu su žmona planavome ilgiau pagyventi Paryžiuje. Kai Indhuon tapo nėščia, nutarėme, kad būsima mama ir netrukus gimsiantis kūdikis geriau jausis Tailande. Ten Indhuon turi gydytoją, kuri prižiūrėjo ją per nėštumą ir gimdymą”, – kalbėjo Artas.
Lietuvis lengvai pritapo Tailande. Pianistas daug koncertuoja, veda privačias pamokas, dirba pedagogu „Yamaha” muzikos akademijoje, kurioje tobulinasi muzikos mokytojai.
Muzikų šeima gyvena Bankoke, kur oficialiai priskaičiuojama apie 10 milijonų gyventojų, tačiau jų yra gerokai daugiau – manoma, kad net 15 milijonų.
Šeima įsikūrusi erdviame dviaukščiame name. Šalia atskiruose namuose gyvena ir Indhuon tėvai bei jos brolis su šeima.
Prie Pietryčių Azijos valstybės įmantrybių A.Balakauskas priprato, tik jį iki šiol stebina klimatas.
„Tailande nuolat karšta, žmonės gyvena apsistatę oro kondicionieriais. Todėl ten kur kas dažniau sergama peršalimo ligomis nei Lietuvoje.
Šiek tiek slegia gamtos monotonija. Metų laikų lyg ir nėra. Pavyzdžiui, kovą ir balandį tvyro didžiausi karščiai, o nuo gegužės prasideda liūčių sezonas, trunkantis pusę metų, bet karštis neatslūgsta. Tik gruodį ir sausį, vadinamąją žiemą, temperatūra nukrinta iki kokių 28 laipsnių šilumos.
Bet šiaip Tailandas – fantastiška atogrąžų šalis. Ne veltui daugelis turistų ją vadina rojumi Žemėje. Ten daug žalumos, įvairiaspalvių gėlių, maistas nuostabus”, – pasakojo lietuvis.
Prie savo namų A.Balakauskas su žmona užveisė nedidelį sodą, iškasė tvenkinį, kuriame plaukioja dekoratyvinės žuvys, žydi lotosai. Sode auga mangas, brandinantis sultingus vaisius, kiti atogrąžų augalai.
Muzikantų būstas erdvus, gyvenamieji kambariai įrengti antrajame aukšte, o pirmajame – trys studijos: viena skirta nedideliems koncertams, kitose sutuoktiniai repetuoja. Namuose stovi šeši skirtingo dydžio fortepijonai.
Pianistų dukterys turi du vardus – lietuvišką ir tailandietišką. Tailandietiškus vardus mergaitėms išrinko Tailando karaliaus Bhumibolo Adulyadejo žmona Sirikita.
Astos antrasis vardas Worarat lietuviškai reiškia „krištolinė mergaitė”.
Indrės tailandietiškas vardas yra Pasarapa. Išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia šviesą ir linksmumą.
A.Balakauskas patikino, kad nors dukterys turi dviejų tautybių vardus, net Tailande yra šaukiamos tik lietuviškais vardais.
Kultūrų skirtumai nedaro neigiamos įtakos Arto ir Indhuon santykiams.
„Nors Indy kilusi iš Tailando, išpažįsta katalikų tikėjimą, švenčia religines šventes, lankosi sekmadienį mišiose. Jos tėvas turi tailandietiško ir portugališko kraujo, o motinos gyslomis teka kinų, anglų ir škotų kraujas.
Be to, mudu su žmona labai kosmopolitiški. Studijavome įvairiuose pasaulio kampeliuose, prisilietėme prie įvairių kultūrų, pažinome daug žmonių”, – kalbėjo pianistas.
Keblumų kartais kyla tik dėl skirtingo temperamento. Bet laikui bėgant muzikų pora suprato, kad santykių tvirtumas priklauso nuo kantrybės, pagarbos vienas kitam ir dažnų pokalbių.
Indhuon įsitikinusi, kad jei šeimoje kyla nesusipratimas ar konfliktas, svarbu neužsidaryti savyje, nebėgti nuo problemų, išsikalbėti.
„Jei reikia, galima išsirėkti, pasibarti. Negerai, jeigu šeimoje viskas dvelkia rutina. Nuobodulys gali sužlugdyti santuoką.
Nėra namų be dūmų ir turbūt nėra porų, kurios nesipyksta. Geriau, kai pyktis išsilieja, kai dūžta lėkštės. Tik kai aš įsiplieskiu, akimis skubiai ieškau nedūžtančių daiktų”, – atvirai kalbėjo moteris.
A.Balakauskas mano, kad šeimoje būtina ieškoti kompromisų. Reikia derintis vienam prie kito, nors kartais tai padaryti sunku.
„Aš esu ramesnis, stabilesnis. Indy – impulsyvesnė, jautresnė. Manau, gal ir gerai, kad ji neslopina savyje emocijų. Nors kartais tie proveržiai būna dramatiški. Kyla audrų, bet vėliau vėl tampa ramu. Mano charakteris kitoks. Aš linkęs daug ką laikyti viduje. Tai turbūt nėra gerai”, – svarstė A.Balakauskas.
Dabar romantikai jie turi nedaug laiko, bet kartais susiklosto aplinkybės, kai gali pabūti dviese ir pasikalbėti.
„Artas man sako komplimentus ir dovanoja gėlių. Ir tai daro dažniau nei tikėjausi prieš tekėdama. Vedę tailandiečiai nelinkę demonstruoti švelnių jausmų žmonai”, – sutuoktinį gyrė muzikė.
Šeima ir muzika – Indhuon ir Arto gyvenimo prasmė. Pianistė neslepia, kad derinti privačias pamokas, koncertus, repeticijas, vaikų auginimą ir namų ruošą – nemenkas iššūkis.
Kartais ji taip pavargsta, jog, rodos, ims ir bėgs laukais neatsisukdama toli nuo visos sumaišties, rūpesčių naštos.
„Kartais jaučiuosi taip, kad, atrodo, išprotėsiu. Jei ne tėvų parama, nežinau, kaip viską pakelčiau. Sunku vairuoti ir šeimą, ir muzikinę karjerą. Mes abu norime aktyviai muzikuoti ir nesame linkę užsidaryti tarp keturių sienų. Tad viską tenka taip organizuoti, kad visi būtų daugiau ar mažiau patenkinti”, – kalbėjo Indhuon.
Prie mažosios Indrės naktį tėvai keliasi pasikeisdami. Priklauso nuo to, kuris yra mažiau pavargęs.
Buities sutuoktiniai per daug nesureikšmina. Tvarkosi spontaniškai, nėra pasiskirstę darbų. Maisto ruošimo klausimus yra išsprendę paprastai – namuose retai gamina.
„Abu esame dirbantys, tad viskas vyksta operatyviai. Keliamės anksti. Astai pamokos prasideda septintą valandą ryto. Maždaug pusvalandžio reikia, kad nuvežtume ją į mokyklą. Darbą pasiekiu per valandą. Indrė lieka su močiute”, – pasakojo Artas.
Kartu groti vienoje scenoje pianistų porai nėra sunku, nes muzikine prasme jie labai artimi.
„Smagu kartu groti. Kartais juokaujame, kad po daugybės bendrų koncertų mudu tikriausiai net kvėpuoti pradėjome sinchroniškai. Iš žvilgsnio jaučiame vienas kitą”, – kalbėjo Indhuon.
Prieš pasirodymą sutuoktiniai laikosi ritualų. Jei vakare numatytas koncertas, pora stengiasi gerai išsimiegoti.
Koncerto dieną nevalgo aštriai, negeria kavos, audrinančios nervų sistemą. Prieš koncertą muzikantai ir taip jaučia įtampą, jaudulį. Arto žmona koncerto dieną nevalgo vaisių, kad nesustreikuotų skrandis ir žarnynas. Prieš eidama į sceną ji sukalba maldą.
Nors kasdienybėje sutuoktiniai neišvengia ginčų, į sceną niekada nelipa būdami blogos nuotaikos ar susipykę.
„Scena – šventa vieta. Be to, muzika mus suvienija ir harmonizuoja”, – kalbėjo A.Balakauskas.
Laisvalaikiu lietuvis mėgsta skaityti, mokosi užsienio kalbų. Neseniai susidomėjo sanskritu. Radęs laisvą minutę, pamėto kamuolį į krepšį. Bankoke prie namų yra įsirengęs krepšinio stovą. Pomėgiu žaisti krepšinį vyras užkrėtė ir dukterį Astą.
Šįkart viešėdami Lietuvoje Balakauskai apgailestavo, kad dėl vėsių ir lietingų orų negalėjo nuvykti į Druskininkus. Šis kurortinis miestas labai patiko Arto žmonai. Ji yra koncertavusi M.K.Čiurlionio namuose-muziejuje.
Prieš trejus metus A.Balakauskas žmonai aprodė Nidą. Gamtovaizdis Indhuon labai patiko, tik orai nedžiugino – lijo, pūtė stiprus vėjas.
„Kai kitomis dienomis išsigiedrijo, buvome nuėję į paplūdimį. Žmonės deginosi ir maudėsi. Aš irgi išbandžiau jūros malonumus. Oras buvo įšilęs iki 25 laipsnių. Vienintelė Indy sėdėjo užuovėjoje vilkėdama paltą ir ryšėdama šaliką. Tailandietiškas paplūdimys – kas kita: akinanti saulė, palmės ir mažiausiai 35 laipsniai karščio”, – nusijuokė Artas.
Kad ir kaip sėkmingai klostytųsi A.Balakausko gyvenimas egzotiškoje šalyje, būdamas ten jis dažnai pasiilgsta lietuviškų pušų sakų kvapo, vaivorykščių, su ilgesiu mena, kaip vaikystėje rinkdavo žemuoges.
Tuomet pianistą užplūsta nostalgija ir jis pradeda laukti, kada galės krautis lagaminus kelionei į Lietuvą.