Požiūris į daugelį dalykų bėgant metams ir įgaunant patirties keičiasi, tad jausčiausi keistai užrašinėdama savo mintis. Ypač kai subrendau ir supratau, kad viskas trapu ir gali labai greitai pasikeisti. Jei reikia ką nors apmąstyti, padarau tai mintyse ir man to užtenka.
Planuodama kasdienius ir kūrybinius darbus nesinaudoju elektroniniu kalendoriumi. Turiu mažą popierinį kalendorių, kurį patogu nešiotis ir rašyti ranka, jei tik prireikia.
Gyvenu ne praeitimi ar ateitimi, tad visi svarbiausi įvykiai nutinka dabar, kasdien. Ties jais ir telkiuosi, kitaip diena praeina nepastebėtai.
Šiuo metu itin toli į ateitį, penkmečiais ar dešimtmečiais, neplanuoju – turiu darbo planų šiems metams. Liepos mėnesį dainuosiu „Royal Opera Covent Garden” J.Massenet operoje „Pelenė”, mąstau apie ateinančius metus. O ir keliauju šiemet nedaug – daugiausia tarp Londono ir Vilniaus, nors anksčiau tekdavo kur kas daugiau skraidyti.
* * *
Vaidmenys man visi svarbūs. Kiekvieną įsimenu – galbūt dėl to, kad mėgstu savo profesiją, tad jaučiu didžiulį malonumą dirbdama. Tos geros emocijos, įveikti iššūkiai kuriant operos vaidmenis ilgam išlieka atmintyje.
Vis dėlto didžiausias kūrybos procesas, kurį teko patirti, – motinystė. Kaip ir kiekvienas kūrinys, ji reikalauja susikaupimo, energijos, kantrybės, stiprybės, sėkmės. Žinoma – ir meilės, ir lygiaverčio partnerio kūrėjo. Šiuo metu auginant sūnelį didžiausias iššūkis – kelionės. Neturiu stebuklingų receptų keliaujant su mažamečiais vaikais. Tam reikia daug fizinės ir psichologinės ištvermės. Akivaizdu, kad gyvenimą labai palengvintų patogus tiesioginis skrydis, tačiau tai šiuo metu yra didžiulė prabanga.
Kaip atrodo mano paprasta diena, jei nekeliaujame? Ji prasideda ir baigiasi mintimis apie šeimą. Jai atiduodu visą savo laiką. Pasilepinti tenka nedaug – geriausia būtų paskaityti knygą ir išsimiegoti. Savaitgaliais visuomet stengiuosi rasti laiko nueiti į kurį nors dramos teatrą, kuriais garsėja Londonas, ir pasivaikščioti. Šiemet Anglijos teatro gyvenimu besidomintys žiūrovai švenčia sero Terrence’o Rattigano gimimo šimtmetį. Neseniai teko matyti tris jo sukurtas pjeses – „After the Dance” (Nacionalinis teatras), „Flare Path” („Theatre Royal Haymarket”) ir „Cause Célèbre” („The Old Vic”). Iš tiesų buvo įdomu atrasti puikų XX amžiaus kūrėją.
Nesu iš tų žmonių, kurie skundžiasi, jog norėtų, kad paroje būtų ne 24, o bent 32 valandos. Net jei para stebuklingai pailgėtų, vis tiek gyvenčiau taip pat kaip ir dabar. Laikausi nuostatos, kad visko gyvenime vis tiek nespėsiu, o tiek laiko, kiek yra, – puiku. Reikia tik tinkamai jį panaudoti.
* * *
Londone gyvenu ne vienerius metus – čia stažavausi, atlikau vaidmenis, sukūriau šeimą, turiu namus. Kasdieniai mano maršrutai driekiasi daugiausia per centrinę miesto dalį. Ten, kur begalės muziejų, teatrų ir parkų.
Londonas toks miestas – net ir tos pačios vietos – Viktorios ir Alberto muziejus, „Royal Festival Hall”, Nacionalinis teatras, Haid parkas – gali kaskart vėl kuo nors sudominti, o naujai atrastos po kiek laiko tampa lyg seni draugai.
Į Vilnių dabar dažniausiai atvykstu darbo reikalais. Kartu naudojuosi proga pabūti senuosiuose tėvų namuose, su šeima. Grįžusi neieškau ypatingų pramogų – laiką skiriu repeticijoms ir namams, ir to tikrai pakanka.
Šiuo metu Vilniuje rengiu Varvaros vaidmenį Leošo Janačeko operoje „Katia Kabanova”. Jį atliksiu jau trečią kartą – prieš tai teko šią partiją dainuoti ir puikiai kritikų įvertintame „Royal Opera Covent Garden” bei Čikagos „Lyric Opera” pastatyme.
Nuostabiausia šiame kūrinyje man – muzika. Kaskart išgirdusi vien pirmąją šio kūrinio natą pasijuntu ypatingai. Sunku pasakyti, kur glūdi paslaptis. Tiesiog ši muzika veikia taip, kad norisi, jog ji vis tęstųsi. Bus įdomu Vilniaus Kongresų rūmų scenoje persikūnyti į personažą, visiškai priešingą mano ankstesniam vaidmeniui, kurį ką tik matė Vilniaus žiūrovai.
Kovo mėnesį dainuojant Olgos vaidmenį „Onegine” teko vaidinti lengvabūdę, paviršutinišką merginą. Olga, ypač Dalios Ibelhauptaitės pastatyme, nemoka mylėti, galiausiai ji lieka viena, beprasmiškai iššvaisto energiją.
Tuo tarpu Varvara operoje „Katia Kabanova” smarkiai skiriasi nuo Olgos branda. Ši mergina žino, ko nori. Be to, yra įsimylėjusi tinkamą vyrą ir yra jo mylima, tad dviese gali daug ką pasiekti.
Jau dabar nekantriai laukiu kiekvienos repeticijos.
Parengė Kristina Sabaliauskaitė, Renato Neverbicko, Mildos Juknevičiūtės, Vidmano Balkūno nuotr.