Pastarieji metai iš Kauno kilusiai J.Vaškevičiūtei buvo labai sėkmingi. Jovita ir pati neslepia, kad per porą teatro sezonų jai pavyko įgyvendinti bemaž viską, apie ką gali svajoti operos dainininkas.
Sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį gimtinėje, lietuvė sėkmingai pasirodė operos teatruose Vokietijoje ir Prancūzijoje.
„Susiklostė gražūs likimo vingiai. Dainininko profesiją prilyginčiau kopimui į kalną – kartais tenka sustoti, bet jei pučia palankus vėjas, tai net skrendi į viršų. Atlikau daug puikių vaidmenų, pažinau nemažai iškilių asmenybių, sutikau sielai artimą žmogų”, – kalbėjo mecosopranas J.Vaškevičiūtė.
Šiuo metu Jovita kuria despotiškos motinos vaidmenį čekų kompozitoriaus Leošo Janačeko operoje „Katia Kabanova”, kurią stato teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir kurioje dainuos „bohemiečių” grupės solistai.
L.Janačeko operos „Katia Kabanova” Lietuvoje iki šiol nestatė nė vienas režisierius.
„Muzikos gurmanams rekomenduoju pasiklausyti šios operos, nes ji – išskirtinė. Dabar pasaulyje ji dažnai statoma”, – kalbėjo Jovita.
„Katia Kabanova” – iššūkis solistui, nes muzika novatoriška ir ekspresyvi. J.Vaškevičiūtė ne tik turės įtikinamai sukurti valdingos ir žiaurios Kabanichos paveikslą, bet ir dainuoti čekiškai.
* * *
– Esate linksma, geraširdiška. O jūsų personažas Kabanicha – despotiškas, vampyriškas, keliantis baimę. Kur semiatės emocijų, reikalingų tokiam negatyviam vaidmeniui?
– Scenoje dainininkai turi teisę galynėtis su laiku, nusigauti kelis šimtmečius į praeitį ar ateitį, įsikūnyti į jaunus, senus, geraširdžius ar despotiškus personažus. Man patinka save išreikšti įvairiapusiškai.
Kuo sudėtingesnis vaidmuo, tuo didesnis emocinis krūvis tenka sielai ir kūnui. Užsidėti ant veido despotės kaukę nelengva, nes mano charakteris minkštas, esu linkusi prisitaikyti. Laimė, kad po spektaklio lengvai išeinu iš vaidmens. O prieš eidama į sceną pasimeldžiu.
– Operos solistas dažnai yra priverstas tapti savotišku poliglotu. Juodaodę Domingą dainuojate anglų kalba, Rosvaisę – vokiškai, Suzuki, Madleną – itališkai, Karmen – prancūziškai, o dabar rengiate Kabanichos vaidmenį čekų kalba.
– Prancūzų kalba turi savų privalumų, ji neleidžia dainuoti labai plačiai ir tikriausiai yra patogiausia operos dainininkams. Man labiausiai patinka dainuoti itališkai.
Čekiškai dainuosiu pirmąkart. Kai pirmą kartą pasiklausiau „Katios Kabanovos” operos įrašo, akys ant kaktos iššoko. Išsigandau, ar pavyks išmokti tekstą, kuriame labai ryškiai tariamos priebalsės, specifinė tartis.
Bet dabar visiems atlikėjams daug padeda čekas repetitorius, buvęs klasikos dainininkas.
Jis pataria, kaip dainuoti vieną ar kitą frazę, kad žodžiai būtų ištarti teisingai.
– Kaip užsimezgė jūsų draugystė su „bohemiečiais”?
– Su „bohemiečių” krikštamote D.Ibelhauptaite susipažinau per dainininkę Asmik Grigorian. Dalia pasiūlė miuzikle „Svynis Todas: demonas kirpėjas” vaidinti ne viso proto vargetą. Man, kaip klasikinio žanro atstovei, miuziklas buvo nauja patirtis.
Labai greitai susidraugavau su „bohemiečių” šeima. Artimas ryšys ypač juntamas kūrybinio proceso metu. Tada natūraliai tampame atsakingi vieni už kitus. Opera „Katia Kabanova” – antrasis mano projektas su „bohemiečiais”.
– Kaip atsidūrėte Vokietijoje, Kelno operos teatre, kur atlikote vieną įsimintiniausių savo vaidmenų – Amneris G.Verdi operoje „Aida”?
– Padėjo juodaodės tarnaitės Domingos vaidmuo operoje „Meilė ir kiti demonai”.
Man artima Domingos muzikinė partija, ji parašyta tokiam žemam balsui, kad dainuodama suabejoju, ar esu mecosopranas, ar altas. Sodrus žemas registras duotas gamtos, tad nėra sunku dainuoti žemiausias natas.
Man patinka ir rudas Domingos grimas, ir dešimt kilogramų sverianti suknia, nors su ja sunku judėti, ir juodaodės moters judesiai – specialiai mokiausi sunkios eisenos.
Šį vaidmenį pirmą kartą atlikau 2008 metais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tarp žiūrovų buvo ir šios operos kompozitorius Peteris Eotvosas, jam patiko mano sukurtas personažas. Netrukus buvau pakviesta į Kelno operos teatrą, kur buvo statoma opera „Meilė ir kiti demonai”. P.Eotvosas norėjo, kad vokiečių pastatyme būtent aš dainuočiau Domingą. Vėliau tą vaidmenį atlikau Prancūzijoje, Strasbūro operos teatre.
Praėjo keli mėnesiai nuo „Meilės ir kitų demonų” pastatymo Kelne, o aš ir vėl ten buvau pakviesta dainuoti septyniuose premjeriniuose „Aidos” spektakliuose. Amneris – viena sudėtingiausių mecosoprano partijų.
Mano herojė – valdinga, žiauri, tragiško likimo faraono duktė.
Kartais pagalvoju: Dominga tapo savotiška agente, kuri leido man išbandyti europinius muzikos vandenis.
– Jums dažnai tenka sunkiasvoriai vaidmenys.
– Gal balso ryškumas ir platumas lemia, kad visi mano vaidmenys yra ryškaus charakterio. Personažai – psichologiškai stiprios, valdingos, tačiau viską aplinkui žlugdančios moterys.
Kaip atlikti vieną ar kitą vaidmenį, padiktuoja nuojauta, vaizduotė, pasaulėžiūra ir vaidybos pagrindai, kuriuos gavau mokydamasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
– Kaip toli dabar nusidriekusi jūsų muzikinė veikla?
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.