Pastebėjau, kad nedarau išvadų – pusmečio, metų ar pastarojo laikotarpio. Nebeužfiksuoju to, ką išmokau, pastebėjau, – vis baru save dėl to.
Net jei diena būtų paprasta ir lengvutė – neskubrus rytas, arbatos gėrimas, susitikimas su drauge – tai būtų nuostabu. Esu taip panirusi į darbą, kad tokia diena man būtų šventė.
Bet pajusti dienos pilnatvę moku kitaip. Skaitydama knygą apie Leonardo Da Vinci, atkreipiau dėmesį į tai, kad jis ragino gyventi nuolat koncentruojantis į pojūčius – kvapą, regą, klausą. Užtrunka tik sekundę pastebėti ir įvardyti kvapą, garsą, pajusti, kaip tai tave veikia, bet poveikis – milžiniškas. Taip patiri pilnatvę.
* * *
Juokauju, kad mes, aktoriai, lyg ligoniai visada stebime aplinką, žmones, charakterius, nes iš to semiamės informacijos.
Todėl man brangus ir gyvenimas Maskvoje, nors kiti tuo stebisi. Ten būdamas supranti, apie ką rašė Antonas Čechovas ar Fiodoras Dostojevskis. Stebi ką nors ir atpažįsti: apie tai jau rašė Aleksandras Ostrovskis. Ten tokia sodrybė spalvų, visko daug – nuo kičo iki aukščiausių natų.
Tad galiu ramia širdimi pasakyti, kad man pavyksta pasimėgauti akimirka, būti čia ir dabar. Gal todėl manęs nekankina egzistencinis nerimas. Nebent toks, kuris apima dėl tam tikrų įvykių ar virsmo. Bet nepriimu to kaip negatyvaus dalyko. Nerimas, liūdesys, pyktis – tai taip pat gyvenimo dalis, kaip ir džiaugsmas. Tai kaip spalvos: juk mėlyna nėra blogesnė už geltoną.
* * *
Jei man dabar kas lieptų išskirti įsimintiniausią įvykį gyvenime, būtų sunku. Jų – suvertų lyg į ilgiausius karolius – tiek daug.
Ekstremaliausia – kritimas nuo tilto. Seriale „Pavogta laimė” reikėjo tokio epizodo. Režisierius dar paklausė – realiai tai darome ar kaip nors apgaukime. Atsakiau – žinoma, realiai.
Dieną prieš filmavimą repetavau kritimą. Dešimties metrų aukštis, paviljono betonas, geležis, nusitverti nėra už ko, negelbėja nė žinojimas, kad tave laiko virvės. Buvo taip baisu – iki sąmonės netekimo! Keikiausi, pykau, rėkiau ir sakiau, kad to nedarysiu.
Nežinau, gal pareiga prieš kitus ar prieš save privertė mane vis dėlto tai padaryti. Bet tai buvo baisiausia, ką man teko fiziškai patirti.
Kai kitą dieną teko šokti nuo tilto virš Neries, jau nebuvo taip baisu. Gal erdvė, medžiai ir upė po kojomis leido visai kitaip pasijusti.
Vis dėlto prieš tai į automobilį buvau įsimetusi šiltus batus, antklodę ir pagalvę. Visuomet, kai tenka patirti ką nors ekstremalaus, aš einu miegoti. Tiesiog valios pastangomis prisiverčiu atsipalaiduoti ir taip atsigaunu.
* * *
Ar teko kristi viduje nuo veriančio širdies skausmo? Teko, teko... Bet šiandien vertinu tai kaip turtą. Kai pereini skaistyklos ugnį, nudega nereikalingi, pašaliniai dalykai. Sutikusi žmogų iš karto jaučiu – perėjęs ugnį ar ne. Kai kada net pagalvoju, kad vienam ar kitam reikėtų kokių nors sukrėtimų – taip atsikratytų vidinių šiukšlių.
Kada buvau teigiamų emocijų viršūnėje?
Malonūs prisiminimai dažniausiai susiję su filmais. Pavyzdžiui, mėgstu grįžti į filmo „Nereikalingi žmonės” laiką prieš trejetą metų. Jo triumfas Šanchajuje, tarptautiniame kino festivalyje. Velkiesi suknelę, kurią siūdinaisi specialiai tai progai. Pasipuošusi visa filmo komanda. Sėdi į limuziną, prie raudonojo kilimo pasitinka dulksna ir vaikinai su skėčiais. Palydi į šventiškai šurmuliuojančią salę.
Net du prizai „Nereikalingiems žmonėms” už geriausią muziką ir režisūrą! Su mumis bendrauja vertinimo komisijos pirmininkas, Honkongo režisierius Kar Wai Wong’as. Už rankos ima aktorė Kaori Momoi.
„Jūs esate aktorė! Didesnio komplimento negaliu pasakyti”, – sako ji.
Visi kalba apie tai, kokia nuostabi ateitis manęs laukia.
Ar tai tuštybė? Ne, tai ilgos kelionės pabaiga, kulminacinis taškas.
Širdį užlieja šiluma prisiminus visa, kas susiję su mano šeima. Tai kas, kad Vilniuje Velykų išvakarėse užtrukau iki nakties, – iš pat ryto lekiu į tėviškę, į Telšius, kad suspėčiau į visuotinį kiaušinių marginimą! Tikrą, su vašku. Kaip gerai, kad mama tą tradiciją perėmė iš vienos nuostabios mano tetos ir perkėlė į mūsų šeimą.
Man regis, visi žmonės taip gyvena: juk džiaugsmas už kiekvieno kampo laukia. Laimė yra jau vien dėl to, kad esi. Visa kita labai trapu, kintama.
Parengė Daiva Kaikarytė, Vidmanto Balkūno, Ramūno Danisevičiaus ir Dmitrijaus Matvejevo nuotr.