Kaip susieti nerūpestingus žaidimus, gyvūnų pasaulį ir savitą stilių? Reikia idėjos. J.Bučeliui kilusi idėja iš pradžių atrodė paprasta.
„Daug galvojau apie veidrodį. Juk jis turi tam tikro paslaptingumo. Todėl iš pradžių mano kūriniai buvo abstraktūs”, – pasakojo vilnietis J.Bučelis.
Stebėdamas, kaip žmonės troleibusuose valo aprasojusius stiklus, menininkas panašius pėdsakus palikdavo ir ant savo veidrodžių.
Taip atsirado abstrakčios formos – nuo didesnių dėmių iki piršto dydžio antspaudėlių. Tokias formas išpjovęs ir pristatęs viename dizaino turgelyje Švedijos sostinėje Stokholme lietuvis pamatė, kad jo kūriniai pirkėjams atrodė per daug abstraktūs ir sudėtingi.
„Žiūrėjau kurį laiką į tas dėmes, o tada išvydau nuo jų atsispindinčius ir lakstančius saulės zuikučius. Taip sumaniau išpjauti zuikio formos veidrodėlių”, – pasakojo saulę atspindinčių aksesuarų kūrėjas.
Jo kūrinys išties paprastas: iš faneros bei organinio stiklo meistro išpjauti dviejų formų – skuodžiančio ir tupinčio zuikių siluetai.
Kūrėjas mano, kad vargu ar ką sužavėtų apvalus veidrodėlis – tokių ženkliukų ir atšvaitų netrūksta. Antra vertus, Suomijoje savo kūrinį pristatęs lietuvis suprato, kad panašių idėjų nestinga.
Suomiai saulės zuikučius vadina saulės katėmis – tokių veidrodinių pakabučių J.Bučelis teigė matęs ne vieną. Tačiau Lietuvoje pasiteisino būtent zuikio forma. Daugelis iš pradžių atkreipia dėmesį į aksesuaro formą, tik po to pastebi lakstantį šviesos spindulėlį. Forma taip pat nėra sudėtinga.
„Dizainas turi turėti kokią nors problemą, o dizaineris – ją spręsti. Tačiau saulės zuikutis neturi jokios problemos. Jo tikslas – pralinksminti žmones, sukelti jiems malonių jausmų”, – dėstė J.Bučelis.
Būtent todėl jo kūrinai yra puiki dovana. Beje, tupintį zuikutį dažniau renkasi lietuviai vyrai. O šuoliuojantį zuikį labiau mėgsta užsieniečiai.