Lūkuriuodama drabužių kūrėjo mintyse piešiau jo portretą. Apiplyšę džinsai, būtinai – skarelė ant kaklo. Tačiau jis atrodė kaip solidus verslininkas. Prabangus kostiumas, taisyklingai užrištas kaklaraištis, sąsagos.
Andrius rodo: visos siūlės, net maži vos matomi dygsniukai, kostiumo kilpos – viskas siūta jo paties rankomis.
A.Sergejenka rankų darbo kostiumus pusantrų metų siuva vienoje iš keturiolikos Londono Savil gatvėje (Savile Row) esančių ateljė.
Londone centre esanti gatvė visame pasaulyje garsėja kaip du šimtus metų siuvimo rankomis tradicijas puoselėjančių meistrų Meka.
Auksine siuvimo meistrystės mylia vadinamoje gatvėje kostiumus siūdinosi legendinis britų politikas Winstonas Churchillis, Trafalgaro mūšyje sužibėjęs lordas Nelsonas, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Harry Trumanas ir karvedys Napoleonas.
Neabejingi rankų darbo drabužiams buvo ir dainininkai Michaelas Jacksonas, Frankas Sinatra.
Čia įsikūrę meistrai siuvo uniformas karališkajam britų laivynui ir armijai, grupei „The Beatles” (šioje gatvėje buvo ir jų biuras).
Nors italų dizaineris Giorgio Armani šios gatvės rankų darbo meistrystę pavadino „nevykusia britiška komedija”, ir šiandien Savil gatvėje sulaukiama garsių klientų. Čia kostiumus siūdinasi aktoriai Seanas Connery, Willas Smithas, Russellas Crowe, Keanu Reevesas, Jude’as Law, dainininkas Mickas Jaggeris, dizaineriai Calvinas Kleinas, Manolo Blahnikas.
Tačiau kone labiausiai Savil gatvė gali didžiuotis tokiais klientais kaip Didžiosios Britanijos karališkoji šeima, Omano sultonai, Bahreino karalius Hamadas Isa al-Khalifa.
„Vos pradėjęs domėtis siuvimo amatu svajojau vieną dieną papulti į Savil gatvę. Žinojau, kad tai – galutinė stotelė, kurią galiu pasiekti tik perėjęs šalta ir karšta”, – sako A.Sergejenka.
Siuvėjas iš Lietuvos nesitikėjo, kad pasieks savo tikslą būdamas toks jaunas. Tačiau būtent jaunatviškas atkaklumas ir nutiesė tiesų kelią į išsvajotąją gatvę.
„Mano tėvas – siuvėjas. Prieš dvylika metų ir aš pradėjau domėtis šiuo amatu ir nuėjau tėvo pėdomis. Tačiau man nepakako to, ką jis man perdavė”, – pasakojo Andrius.
Baigęs profesinę siuvimo mokyklą A.Sergejenka įstojo į Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetą, stažavosi pagal „Erasmus” programą Suomijoje.
Grįžęs į Lietuvą jis dirbo su jau šį pasaulį palikusiu Vincentu Zelionka, siuvusiu kostiumus mūsų šalies vadovams. Tačiau net ir buvimas šalia vieno geriausių Lietuvos siuvėjų A.Sergejenkos ambicijų nenumalšino.
Vaikinas nuvyko į Londoną, užėjo į Savil gatvėje esančią ateljė ir pasiteiravo, ar būtų įmanoma čia gauti darbą.
„Buvo labai baisu. Ir į patalpas buvo nedrąsu užeiti. Atrodė, kad peržengti slenkstį gali tik svarbus asmuo”, – prisimena siuvėjas.
Atsakymas buvo toks, kokio Andrius ir bijojo: darbą čia gauti labai sudėtinga.
„Siuvėjai čia ruošiami nuo mažens. Jie baigia tam tikrą mokyklą, po to – koledžą. Galiausiai stažuojasi Savil gatvėje 5–6 metus ir tik tuomet gauna konkretų darbą ir gali pradėti siekti karjeros”, – prisimena A.Sergejenka.
Tačiau vyrukas iš Lietuvos rankų nenuleido. Grįžęs namo pasidarė savo darbų aplankalą ir laukė tinkamos akimirkos. Netrukus Lietuvoje įsidarbino vienoje seniausių angliškus audinius audžiančioje kompanijoje „Holand & Sherry”. Ir koks sutapimas – ši kompanija turi savo biurą Savil gatvėje. Įmonės direktorė Andriui davė vieno šioje gatvėje dirbančio profesoriaus kontaktus.
„Parašiau jam laišką apie savo neišsipildžiusią svajonę. Gavau atsakymą: atsiųsk savo darbus. Netrukus pakvietė ir į pokalbį. Pasakė, kad esu nemažai pažengęs, todėl mane priėmė studijuoti į tuomet neseniai atidarytą „Savile Row” akademiją”, – prisimena A.Sergejenka.
Andriui buvo sukurta speciali programa. Tačiau studentauti ilgai neteko. Po trijų mėnesių prie jo priėjo profesorius Andrew Ramroopas su pasiūlymu... dėstyti. Dar tris mėnesius A.Sergejenka skyrė technologijoms perprasti, o nuo šio sausio mėnesio jau pats moko kitus.
Dabar jo grupėje – 7 studentai nuo 22 iki 44 metų. Dauguma jų – vyrai.
„Lietuvoje įsivaizduojama, kad siuvėjo amatas tinka moterims. Londone – priešingai. Tarp mano studentų – tik 10 procentų moterų. O iš viso Savil gatvėje dirba tik viena moteris, kuri prieš keletą metų sugebėjo prasimušti iki vyriausiosios sukirpėjos. Tai – aukščiausios pareigos, todėl prilygo kone stebuklui”, – pasakojo Andrius.
A.Sergejenka savo studentus moko visko nuo pradžių: kaip laikyti antpirštį, adatą, kokie turi būti taisyklingi judesiai.
Laisvu nuo dėstymo metu Andrius ne tik siuva rankų darbo kostiumus, bet ir kartu su drauge Kristina kuria bendro jų „Kristi Andress” prekės ženklo drabužius. A.Sergejenka kuria šio ženklo vyriškus drabužius ir parduoda juos Olandijoje bei Prancūzijoje.
* * *
– Moterų drabužius siūti lengviau, kodėl pasirinkote sunkesnį kelią?
– Galbūt todėl, kad mano tėvas – vyriškų kostiumų siuvėjas. Studijų laikais kūriau ir moteriškus drabužius, bet visuomet labiau linkstu prie kostiumų.
– Jūs save pristatote kaip siuvėją, nors esate ir dizaineris. Argi ne madingiau vadinti save dizaineriu?
– Aš visada sakau, kad esu siuvėjas. Lietuvoje tai laikoma prasta specialybe. O Anglijoje siuvėjas, ypač jei kuria rankų darbo drabužius, nešiojamas ant rankų.
Lietuvoje, kas netingi, save vadina dizaineriais. Kiekvienas, ant kaklo užsirišęs skarmaliuką, jau ir dizaineris.
– Ir jus įsivaizdavau panašiai.
– Lietuvoje suformuota tokia nuomonė: jeigu esi kūrėjas, turi taip atrodyti. Tačiau pažiūrėkite į Tomą Fordą. Jis visuomet dėvi juodą kostiumą, bet neatrodo kaip verslininkas, nors mes jį žinome kaip dizainerį.
– Kuriate tik vyriškus kostiumus?
– Daugiausia – taip. Pagrindinis mano darbas – siūti kostiumus, liemenes, paltus. Kartais siuvu ir vyriškus marškinius, nes noriu, kad žmogus, išėjęs iš mūsų ateljė, atrodytų nepriekaištingai: prie kostiumo būtų priderinti ne tik marškiniai, bet ir kaklaraištis, sąsagos.
Siuvu ne tik rankų darbo kostiumus, bet ir kostiumus pagal matmenis (angl. „made to measure”). Žinoma, domiuosi ir mada, o šias žinias perteikiu kurdamas kokybiškus, madingus ir išskirtinius „Kristi Andress” prekės ženklo vyriškus drabužius.
– Kokie pagrindiniai skirtumai tarp rankų darbo kostiumo ir kostiumo pagal matmenis?
– Siuvant kostiumą pagal matmenis naudojama jau sukurta iškarpa, kuri kiek įmanoma pritaikoma pagal konkretaus žmogaus figūrą.
O siuvant rankų darbo kostiumą iškarpa kuriama būtent to žmogaus figūrai. Tam, kad būtų sukurta tokia iškarpa, reikia apie 20 matmenų – išmatuoti žmogaus kūno apimtį skirtingose vietose. Pagal tokią iškarpą atliekamas pirmas primatavimas. Audinys lyginamas ant paties kliento, todėl gaunama tiksli žmogaus figūros kopija. Tuomet ši iškarpa išardoma, padaroma nauja. Dėl tokio kruopštaus darbo ir pritaikymo prie figūros kostiumas tampa tarsi antra oda.
Tokiam kostiumui pasiūti reikia mažiausiai 60 valandų rankų darbo. Be to, dygsniai turi būti būtent tokie, kokie yra nustatyti „Savile Row” asociacijos. Tik tuomet kostiumas galės vadintis tikru rankų darbo kūriniu.
– Ar griežtos taisyklės nevaržo kūrėjo vaizduotės?
– Tikrai ne. Siuvimas rankomis – tai kai kas tarp architektūros ir meno. Esi kaip skulptorius. Audinio gabalą paverti minimalistiniu, bet preciziškai, kokybiškai atliktu meno kūriniu.
– Garsūs ir prabangūs mados namai taip pat giriasi preciziškai atliekamu darbu, tačiau jis atliekamas ir siuvamosiomis mašinomis. Ar verta puoselėti rankų darbą, kai šiuolaikinės technologijos leidžia išgauti kokybę ir be tokių didelių pastangų?
– Aš visuomet į tokį skepticizmą atsakau klausimu: kodėl norisi važiuoti „Rolls-Royce”, jei galima važinėti „Opel”?
Taip, vardą turinčių mados namų siūlės geros, tačiau rankomis siūtos – daug stipresnės. Jos turi daugiau tamprumo.
Pramoninėje gamyboje vienas audinys klijuojamas su kitu. Nunešus į valyklą tokį dubliuotą kostiumą medžiaga atšoka burbuliukais, kostiumas praranda savo formą. Siuvant rankų darbo kostiumą daromas specialus įdėklas, dygsniuojama rankomis. Čia nenaudojamas klijavimas dubliuojant audinį. Taigi rankų darbo kostiumas priglunda prie figūros ir nepraranda formos net išvalytas valykloje.
Be to, Paryžiuje aukštoji moterų mada („haute couture”) labai populiari. Rankų darbo kostiumai – tai vyrų aukštoji mada. Abi jos – rankų darbo, tik vyriškų drabužių siuvimas – daugiau amatas, o moterų drabužių siuvimas – daugiau menas, leidžiantis padaryti šou.
Vyksta ir vyrų aukštosios mados pristatymai, tik jie nebūna taip plačiai nušviečiami.
– Kiek kainuotų pas jus pasisiūdinti kostiumą?
– Pagal matmenis – nuo 1900 litų, rankų darbo – nuo 10 000 litų. Bet juk siūdamas rankų darbo kostiumą aš sugaištu mažiausiai 100 valandų.
Pagal tą technologiją, pagal kurią dirba mano profesorius, rankų darbas užima 85 procentus viso darbo. Kita dalis – siuvimas siuvamąja mašina. Žinoma, gali pasiūti visą kostiumą vien rankomis, tačiau jo kaina išaugs.
Teko matyti siuvėjų, kurie siuva tik rankomis, tačiau tokių kostiumų kaina – nuo 120 tūkstančių litų.
Brangiausias rankų darbo kostiumas Londone parduotas už 70 tūkst. svarų (280 tūkst. litų). Tačiau jis buvo ne tik rankų darbo. Jo sagos buvo deimantinės.
Savil gatvėje pasisiūdinti kostiumą kainuoja apie 4500 svarų (18 tūkst. litų). Jeigu Lietuvoje būtų tokia kaina, matyt, nedaug mano klientų galėtų sau tai leisti.
– Ir vis dėlto Lietuvoje yra tokių, kurie siūdinasi kostiumus už penkis vidutinius atlyginimus?
– Jų vis daugiau. Mano tikslas – šviesti lietuvius, kas yra kokybiška ir kas ne, kaip reikėtų rengtis. Noriu perteikti rankų darbo kostiumo siuvimo filosofiją ir mūsų tautiečiams.
Jau dabar turiu kelis klientus, su kuriais susitikę galime valandų valandas kalbėtis apie rankų darbo kostiumus. Yra vyrų, kuriems siūdintis rankų darbo kostiumus yra toks pat pomėgis, kaip kitiems – vyno ar automobilių kolekcionavimas.
Turiu ir Londone keletą klientų. Tačiau ten – didelė siuvėjų pasiūla, tad sunku įsitvirtinti. Reikia daug įdirbio ir laiko norint pelnyti klientų pasitikėjimą.
Turiu savo dirbtuves Kaune, o rudeniop ketinu savo saloną atidaryti ir Vilniuje. Susidomėjimas čia didelis, o ir pasiūlos nėra. Mano svajonė – pasiūlyti lietuviams kokybišką, greitą ir labai šiltą paslaugą. Vadovausiuosi šūkiu: žmogus turi turėti kostiumą per 19 dienų.
– Kodėl 19?
– Galbūt todėl, kad pakliuvau į 19-uoju numeriu pažymėtą Savil gatvės ateljė.
– Kiek kostiumų jau esate pasiuvęs savo rankomis?
– Statistikos nerenku, bet pusšimtis jau yra.
– O kiek iš jų – jūsų spintoje?
– Sakoma, batsiuvys – be batų. Turiu savo siūtų kostiumų, bet ne tiek, kad iš jų būtų galima „košę virti”. Geriau mažiau, bet kokybiškų.