Kartais rašau, kol pradeda brėkšti. Pirmieji saulės spinduliai išblaško mintis, tada einu miegoti.
Mano vyras Petras toks pat naktinis kūrėjas kaip ir aš. Jis dainų melodijas pradeda kurti tik temstant. Muzika namų studijoje skamba iki aušros.
Dainų pavadinimai – mano išgyvenimų veidrodis. Kai mūsų šeimą buvo ištikusi krizė, parašiau eiles „Ranką jaučiu”. Jos padėjo išsakyti, koks man brangus Petras.
Vienu metu vyras sirgo ir daug laiko praleido lovoje. Jis anksti užmigdavo, todėl man labai trūko pokalbių ir bendravimo. Vieną naktį tai išliejau – parašiau dainos „Išpažintis” žodžius.
Mūsų atliekama „Vėjo daina” atsirado vėlų vakarą, kai vėjas už lango taip laužė šakas, kad buvo net baisu.
Neseniai sukūriau dainos „Mylinčiųjų rauda” žodžius. Tai man į širdį įsmigęs vieno bičiulio muzikanto pasakojimas apie jo meilės istoriją.
Ne visos mano eilės išvysta dienos šviesą.
Jei ryte jos pasirodo netinkamos, niekam nerodau. Kartą šūsnį lapų su savo kūryba išnešiau į lauką ir sudeginau.
Kuriant melodijas Petrui žodžiai nesirimavo, jis norėjo juos pakeisti. Negalėjau savo tekstų banalinti, todėl paverčiau juos pelenais.
* * *
Su Petru mes kartu – jau 27 metus. Nors mus dažnai mato drauge, nesame glamūrinė pora, per gyvenimą einanti vien rožėmis klotu keliu.
Atvirai sakau: perėjome ir ugnį, ir vandenį, tačiau vis tiek išlikome šeima.
Atsigręžus atgal abiem atrodo kvaila, kad keletą kartų įsikarščiavusi nešiau skyrybų pareiškimą. Esu dėkinga teisėjai, kuri tuomet mūsų neišskyrė ir vis siūlė grįžti namo, viską ramiai apgalvoti.
O juk galėjo nutikti, kad dabar gerą vyrą būtų turėjusi kita.
Nesutarimai, ginčai, pyktis ir net pavydas išmokė, kad svarbių sprendimų negalima priimti skubotai. Kaip ir ieškoti paguodos atsitiktinėse draugystėse. Būtina atvėsti ir įvertinti tai, ką turi.
* * *
Ketveri metai Kauno rajono taryboje man patiko. Jaučiausi galinti padėti žmonėms, tačiau mažiau laiko liko šeimai – ji kentėjo. Kai kadencija baigėsi, Petras pastebėjo, kad tampu ramesnė, net balsas skamba švelniau.
Dabar vėl ruošiamės nerti į koncertų maratoną, siuvamės naujus sceninius drabužius, kuriame naują programą.
Jaučiuosi laiminga, kai šypsosi vyras ir duktė, kai sveika mama. Ypač smagu būna, kai su Petru ir Ingrida sėdame į automobilį ir važiuojame į mano gimtąją Tauragę. Priperkame pyragų ir kitokių lauktuvių, aplankome mamą, pasisvečiuojame pas tetas, sutvarkome kapus.
Giminaičiai mūsų laukia. Žinoti, kad esu mylima, laukiama ir reikalinga, man yra laimės viršūnė.
* * *
Dukterį visą gyvenimą mokiau būti savarankišką, švelnią ir moterišką. Sakau jai: galvodamas kurti šeimą vyras pirmiausia ieško draugės, tik po to – meilužės.
Tačiau tapti vien drauge ir meiluže nepakanka, reikia būti šeimininke ir namų sergėtoja.
Į šaltus namus joks vyras grįžti nenori. Todėl moteris privalo juos apgaubti šiluma, grožiu ir jaukumu.
Parengė Iveta Skliutaitė, Modesto Patašiaus nuotr.