Krepšininkas Linas Kleiza, atvykęs iš Amerikos, gimtinėje atsidūrė lyg po didinamuoju stiklu. Pro akis nepraslydo ir jo apsilankymai vakarėliuose, grupės „Sel” koncerte, ir bendravimas su šviesiaplauke manekene Berta Kavaliauskaite.
Toronto „Raptors” komandos krepšininkas tikina, kad nemėgsta viešų renginių ir minios žmonių. Geriausias poilsis jam – namuose ant sofos priešais televizorių. Jeigu nežaidžia varžybose, Linas net krepšinį žiūri per televizorių, o ne salėje.
Ramybės nuo sostinės šurmulio, kur sportuoja ir lankosi pas gydytojus, Linas ieško Kaune, savo senelių namuose.
„Lietuva – nuostabi. Čia šilta, gražu. Per tuos devynis mėnesius buvau labai pasiilgęs senelių, draugų, lietuviško bendravimo.
Angliškai kalbu gerai, tačiau tokie pokalbiai – ne savi, ne širdžiai mieli”, – pašnekesiu gimtąja kalba mėgavosi garsus krepšininkas.
Vilniuje po artroskopinės dešiniojo kelio operacijos sportuojantis ir į senas vėžes besistengiantis grįžti sportininkas džiaugiasi, kad koja sparčiai gyja, jos nebeskauda.
Jeigu viskas bus gerai, jau kito krepšinio sezono pradžioje lietuvis tikisi būti aikštėje.
Savaitgalį L.Kleiza trumpam išvyko į Torontą apsilankyti pas gydytojus, tačiau didžiąją dalį vasaros jis vis dėlto leis Lietuvoje.
Laikas gimtinėje Linui lekia labai greitai – sportas, susitikimai su medikais, jo paties labdaros fondo reikalai.
„Ta diena prabėga taip greitai, kad net nežinau, ką nuveikiau”, – juokėsi L.Kleiza.
Daug dėmesio krepšininkas skiria savo vardo labdaros fondui, kuris jau atšventė vienerių metų gimtadienį. Linas nori padėti vaikams, juolab kad turi galimybių.
„Kai tau daug duota, iš tavęs daug ir tikimasi. Kai pradėjau žaisti krepšinį, važinėdavome į vaikų namus. Pamačiau, kiek daug džiaugsmo galime jiems suteikti.
Dėl to ir įkūriau fondą. Mūsų projektai nesutelkti į dovanas. Mes rūpinamės, kad vaikai įgautų įgūdžių. Projektai yra ilgalaikiai.
Žaislas vaikui smagu, tačiau mūsų tikslas – kur kas didesnis. Man malonu asmeniškai prisidėti prie tų vaikų gerovės”, – pasakojo kiekvienu projektu besidomintis krepšininkas.
Sutikęs kalbėti iš vyro tribūnos, krepšininkas paprašė neklausinėti apie manekenę Bertą, su kuria buvo nufotografuotas viename Kauno barų.
„Tai – užmiršta istorija, nenoriu apie tai kalbėti. Esu laisvas, nevedęs, jaunas. Vos pasirodau su mergina viešumoje, esu su ja poruojamas. Šiuo atveju nebuvo ir nėra ką poruoti”, – tikino pašnekovas.
– Kokia moteris galėtų sužavėti Liną Kleizą?
– Kai sutinki tokią moterį, žinai, kad tai – ji. Neturiu jokių standartų, man reikia pajusti.
Nesvarbu nei ūgis, nei figūra, nei akių ar plaukų spalva. Visa tai – paviršutiniški dalykai.
Kiekviena moteris skirtingai ir savaip žavi. Nekalbu apie išorinį žavesį. Svarbiausia – vidinis grožis. Kai moteris graži ne tik išore, bet ir vidumi, ji gali patraukti mano dėmesį.
– Į kokią moterį gatvėje niekada neatsisuktumėte?
– Aš tai aš... Klausimas, kokios atsisuktų į mane. (Juokiasi.) Yra daug moterų, kurioms būčiau neįdomus. Aš taip manau, taip yra.
– Ar esate patyręs tikrąją meilę?
– Mylėjau. Tačiau aplinkybės buvo labai sudėtingos. Nėra paprasta moteriai mylėti sportininką. Atrodytų, mums sunku, tačiau moteriai, kuri yra šalia, dar sunkiau.
Ji turi labai tikėti ne tik savimi, bet ir manimi. Krepšininkai daug keliauja, retai būna namuose.
Vasarą būnu Lietuvoje, sezono metu – kitoje pasaulio pusėje. Istorijų, kaip gyvena sportininkai, girdime įvairiausių.
– Koks tas krepšininkų gyvenimas?
– Mūsų sezonas trunka septynis mėnesius. Iš jų kokius tris mėnesius nebūname namuose. Treniruojamės labai daug, kartais net neturime jėgų skirti dėmesio ir laiko antrajai pusei.
Kai grįžtu į namus, kartais noriu tik atsigulti. Mūsų gyvenimas nėra toks nuostabus ir nepanašus į pasaką.
Sportininkai sulaukia daug moterų dėmesio. Amerikoje, Lietuvoje krepšininkai labai populiarūs.
Žinoma, merginos nekrinta po kojomis, tačiau yra tokių, kurios medžioja sportininkus, turi tikslą ir jo siekia.
– Sakoma, kad jūreivis kiekviename uoste turi po moterį. Jūs, krepšininkai, taip pat daug keliaujate. Ar galima jumis tikėti?
– Aš negaliu kalbėti visų vardu. Ar jumis, moterimis, visomis galima tikėti? (Juokiasi.)
Kai turiu moterį ir su ja draugauju, nesuprantu, kam reikalingi pašaliniai žmonės. Kol draugauji, viskas gražu, smagu.
Jei atsibostame vienas kitam, nesutariame, išsiskiriame, ir tiek. Toks mano požiūris.
Žinoma, visi jaunystėje esame padarę klaidų. Tačiau šiuo metu aš jau žinau, ką reiškia santykiai ir kaip sunku juos puoselėti.
Jei nukrypai į šalį, nebeturėk vilčių, kad santykiai bus tokie kaip anksčiau. Tai suvokiu bėgant metams, vis daugiau apie tai galvoju.
Jei turi ką nors gero, tikro šalia, reikia tai branginti ir vertinti. Žolė už tvoros ne visada yra žalesnė.
– Šiuo metu esate vienas. Ar norėtumėte rimtų santykių, turėti antrąją pusę?
– Nemanau, kad turėčiau ieškoti antrosios pusės. Esu įsitikinęs, kad tai turi nutikti savaime, natūraliai. Yra žmonių, kurie negali būti vieni, jiems nuolat šalia reikia ką nors turėti.
Aš geriau būsiu vienas nei su bet kokia moterimi ir nelaimingas.
Ne vienas mano draugas yra padaręs klaidą, kai nusprendė susirasti žmoną ar merginą ir to sąmoningai siekė. Daug dalykų buvo praleista pro akis, nematyta, kad jie paprasčiausiai netinka vienas kitam.
Ir kas tada? Nepraeina nė pusės metų ir žmonės išsiskiria.
Net ir sutikęs savo žmogų negali būti garantuotas, kad gražiai nugyvensi visą gyvenimą, tačiau taip spartinami įvykiai, mano akimis, nieko gera nežada. Viskas turi atsitikti savaime.
– Kokių savo moters savybių negalėtumėte toleruoti, su kuo negalėtumėte susitaikyti?
– Pirmiausia moteris turi būti moteriška. Be to, ji turi ko nors siekti gyvenime, o ne būti nuo vaikystės prižiūrėta ir lepinta tėvų.
Tokios gyvenime nieko nesugeba, nes nuo vaikystės už jas viską darė tėvai. Ištekėjusi ji tikisi, kad tėvų vaidmenį perims vyras, kad už jo ji jausis kaip už sienos.
Moteris turi būti savarankiška, turėti tikslą. Tuomet ir dviejų partnerių santykiai yra visaverčiai. Moteris neturi sėdėti namuose ir laukti, kol vyras atneš jai pinigų.
Ko netoleruočiau? Neištikimybės. Mano moteris turi būti ištikima. Ji turi būti gera motina, vertinti šeimą – šiais laikais labai sunku tai rasti, šios vertybės dingsta, išsigimsta.
– Jei nebūtumėte žinomas žmogus, gal būtų paprasčiau? Ar jūsų netrikdo didžiulis populiarumas?
– Galbūt sulaukčiau mažiau dėmesio, tačiau nemanau, kad būtų paprasčiau. Matau, kas vyksta aplink mane.
Mano draugams, kurių niekas nepažįsta, taip pat sunku susirasti žmogų, su kuriuo jaustųsi laimingi.
Populiarumas tik didina mano pasirinkimą. Tačiau žmogiškos problemos vis tiek išlieka.
– O kaip perprasti moteris, kurios rodo jums dėmesį? Juk ne vienai akyse sukasi tik jūsų doleriai...
– Jei tikėsi kiekviena, sėdėsi gatvėje be nieko. Žinoma, yra tokių, kurioms labai rūpi pinigai. Tai moterys, kurios yra tik gražios, puola nuo vieno vyro prie kito, nėra baigusios jokių mokslų.
Tad ką joms daryti? Juk savo gyvenimo stilių reikia kaip nors išlaikyti. O gebėjimų nėra, yra tik puiki išvaizda. Tačiau toks yra gyvenimas. Visur tai vyksta.
Aš kaip nors susitvarkysiu. (Juokiasi.) Nesijaudinu dėl turtų medžiotojų.
– Ar norėtumėte turėti šeimą, vaikų? Ar jaučiatės tam subrendęs?
– Pirmiausia reikia turėti moterį, su kuria norėčiau kurti šeimą.
Gyvenime viskas labai greitai keičiasi. Kai šalia bus nuostabi moteris, požiūris gali pasikeisti per dieną.
– Kai kalbate apie svajonių moterį, kokią ją matote – lietuvaitę ar kitatautę?
– Labai norėčiau savo gyvenimą susieti su lietuve. Noriu kalbėti lietuviškai, gyventi Lietuvoje, čia auginti vaikus.
Tačiau visko gali būti – juk devynis mėnesius per metus esu išvykęs.
Kita vertus, jei turėsiu žmogų, su kuriuo man bus gera, suprasime ir mylėsime vienas kitą, koks skirtumas, kokios jis tautybės.
– Žaidėte Lietuvoje, Graikijoje, Amerikoje, Kanadoje. Ar lietuvaitės vis dar turėtų manyti, kad jos – gražiausios pasaulyje?
– Kiekviena moteris, nepaisant tautybės, yra savita. Negaliu absoliutinti nei pagal nacionalinius bruožus, nei pagal išvaizdą.
Aš irgi šventai tikiu, kad lietuvaitės – gražiausios pasaulyje. Lietuvos merginos yra tikresnės, natūralesnės. Graikės pietietiškesnės, aršesnės. Amerikietės? Visokių yra.
– Esate kalbėjęs apie stiprų ryšį su motina. Ar jis vis dar toks pat glaudus?
– Nuo mažų dienų buvau mamos vaikas, visada norėdavau būti su ja. Vasarą net nenorėdavau vykti pas senelius, nes ten nebus mamos.
Ir dabar mūsų ryšys labai stiprus. Jei bent vieną dieną nepasikalbame telefonu, vadinasi, kažkas ne taip. Mama turbūt gyvenime nėra ant manęs rėkusi. (Juokiasi.) Jai užtenka pasakyti „Linai!” ir žinau, kad kažkas blogai.
Mūsų šeima labai artima. Puikiai bendrauju ir su tėvu, ir su broliu.
– Ar mamos žodis turėtų įtakos renkantis antrąją pusę?
– Žinoma. Net nesuabejočiau mamos pastabomis, nes ji be jokių ketinimų nori man geriausio. O ir mama, matydama mane tikrai laimingą, nesikištų.
Šeimos nuomonė man labai svarbi. Būtų beprotiškai sunku, jei mano mergina nepatiktų šeimai, jei nesutartų su artimaisiais.
Be to, yra dalykų, kurių užsidėjęs rožinius akinius su širdelėmis galbūt net nepastebėtum.
Žmonės iš šalies viską mato daug geriau. Tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad man net nereikėtų klausti – mama pati viską pasakytų.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.