Gintarė – žavi ir atvira. Dar prieš įjungiant diktofoną atlikėja patikino, kad mūsų susitikimo išvakarėse daug mąstė apie būsimą pokalbį.
„Noriu kalbėti iš širdies, nebijau nerti giliai ir apnuoginti savo vidaus”, – pareiškė energija trykštanti moteris.
Kurį laiką ji buvo pasitraukusi iš muzikinio pasaulio. Daugelis jos gerbėjų manė, kad Gintarė atsisveikino su scena ir bando rasti naujos veiklos.
Per kelerius metus dainininkė išbandė jėgas įvairiose srityse: kūrė interjerus, linines sukneles, ekologišką kosmetiką, netgi domėjosi baldų restauravimu.
Kokią sritį pasirinko?
„Stengiuosi suderinti įvairias veiklas. Tačiau šiuo metu esu išsiilgusi dainavimo, žiūrovų.
Buvau pavargusi nuo scenos, lėkštų dainų, lengvabūdiško blondinės įvaizdžio. Dabar esu gana stipri ir subrendusi pasirodyti naujoje šviesoje. Noriu užkariauti publikos dėmesį kitokiomis dainomis”, – pasakojo G.Karaliūnaitė.
Ji yra sukūrusi nemažai tekstų, kurie neskubant įvelkami į muzikinį rūbą. Dar šiemet atlikėja norėtų išleisti naują albumą.
„Neskubinu įvykių, noriu viską daryti profesionaliai ir iki galo, kad nebūtų gėda pirmiausia prieš save.
Man tie kūriniai – lyg brangūs kūdikiai: auklei juk nenumesi, norisi prasmingai juos užauginti. Skubėti negaliu dar ir todėl, kad albumui išleisti reikia nemažai pinigų. Viską darau savo lėšomis, o dabar ne patys geriausi laikai. Galėčiau įsipareigoti kokiems nors prodiuseriams ar leidybos bendrovei, bet nenoriu, kad man diktuotų sąlygas”, – paaiškino dainininkė.
* * *
– Kodėl sumanėte keisti muzikinį stilių, įvaizdį? Juk populiarumo, gerbėjų jums ir anksčiau nestigo?
– Daug pokyčių įvyko gyvenime. Subrendau, paaugau kaip atlikėja, pasikeitė muzikinis skonis. Juk jau septyniolika metų esu scenoje.
Džiaugiuosi, kad išsilaisvinau iš kitų įtakos. Daug metų buvau lyg voverė rate – man buvo sukurtas linksmos, kvailokos mergaitės įvaizdis. Atrodė, kad sugebu atlikti tik paviršutiniškas daineles.
Neįmanoma būdavo viešai paskleisti rimtesnės savo kūrybos. Sunkiai išsikovodavau, kad tarp paprastų melodijų būtų įterpta viena kita lėta ir prasminga daina.
Bet pastebėjau, kad klausytojai labiau vertina rimtesnes dainas. Tai man suteikė drąsos ir noro imtis tokios kūrybos. Kaune į įrašų studiją lekiu kaip ant sparnų.
Teigiamų emocijų teikia ir darbas televizijoje. Vesdama laidą apie moterims aktualias problemas sužinau daug naudingų dalykų.
Darbas eteryje man – ne naujiena, bet dar neatsakiau sau į svarbų klausimą, ar tai mano gyvenimo kelias.
Ateityje noriu pabandyti vesti diskusijų laidą aktualesnėmis temomis. Man patinka bendrauti, viską tarytum sugeriu.
Dabar stengiuosi taip gyventi, kad viskas teiktų kuo daugiau džiaugsmo.
Ši žiema buvo sunki, daug ką iš naujo sudėliojau galvoje.
– Kokie atradimai pakoregavo gyvenimą?
– Šią žiemą panirau į savianalizę. Visada troškau gyventi harmoningai, kad galėčiau gerbti save, kad sąžinė stipriai sielos nedraskytų.
Sakoma, jog nereikia bijoti klaidų, bet jei jauti, kad jas kartoji, būtina susimąstyti. Apie tai ir mąsčiau. Radau daug atsakymų.
– Esate patyrusi dvejas skyrybas, daugiau nei prieš metus atsisveikinote su dar viena meile – teisininku Vytautu Saukaičiu. Gal svarstėte, kodėl nepavyksta išsaugoti artimų santykių ar sutinkate netinkamą vyrą?
– Negaliu pasakyti, kad mano gyvenimo kelyje sutikti vyrai buvo netinkami. Visi tipažai labai skirtingi. Blogiausia, kad aš pati bendraudama su vyrais dariau tas pačias klaidas.
Augau be tėvo, man jo labai trūko. Mano tėvas – rusas, jis buvo ūmaus būdo, jaunystėje gyveno audringai.
Gal genai kalti, o gal tėvo idealizavimas ir ilgesys lėmė, kad man patikdavo tokie vyrai, kurie vidiniu užsidegimu, nepažabojamu būdu, nepriklausomybe buvo nors kiek panašūs į tėvą.
Manydavau, kad jei patrauksiu tokį vyrą ir suvaldysiu, tarsi kompensuosiu tėvo nebuvimą.
Todėl ir traukdavo sudėtingi žmonės, o mane mylėjo geri, kurie nieko neprašydami dėl manęs padarė labai daug. Tik jie manyje ugnies neuždegdavo.
Neseniai supratau, kodėl pasirinkusi ūmaus charakterio vyrą, apie kokį svajojau, po kurio laiko nusivildavau. Ugnis, kurią jis skleidė, buvo ne ta. Ji naikino ir degino santykius, o ne kaitino jausmus.
– Tad kokios tos klaidos, kurios kartojasi bendraujant su mylimaisiais?
– Mano būdas – juoda arba balta. Esu linkusi į kraštutinumus. Jei kas nors nepatinka, galiu atsistoti ir išeiti palikusi visus netekusius žado. O man – kaip nuo žąsies vanduo. Bet aš išmokau atsiprašyti.
Galbūt reikėtų išmokti būti lankstesnei, ne tokiai tiesmukai.
Esu labai reikli sau ir kitiems. Tačiau reiklumas pasireiškia ne kito asmens laisvės suvaržymu ar materialių gėrybių troškimu. Man reikia tiesos, atsakomybės, moralinio palaikymo, pagarbos.
Kai jaučiu nepasitikėjimą, abejingumą, atvirai išreiškiu emocijas, moralizuoju.
Žinau, kad charakterio tiesumas, aštrumas kartais žeidžia aplinkinius. Esu lyg degantis vanduo.
Viena mano klaidų su vyrais – skubėjimas. Paskubėdavau užmegzti santykius.
Dar viena klaida – net tada, kai jausdavau, kad santykiai šlyja, inertiškai ir kažko vildamasi sukdavau daug kartų tuos pačius ratus nedrįsdama išsiskirti. Kartais kovodavau ne ten, kur reikia.
– Kodėl jums taip sunku būdavo žengti lemtingą žingsnį ir nutraukti netinkamą ryšį?
– Turėjau visų moterų priešą – baimę. Bijojau likti viena, kad gali kas nors nepavykti. Atrodo, pradedi daryti ką nors labai užsidegęs, bet staiga atsiradusios kliūtys – emocinės ar finansinės gali viską paralyžiuoti.
Esu gležna ir jautrios sielos moteris, todėl kartais man kyla abejonių, būna sunku.
Dabar suprantu, kad vienatvės ir praradimų baimė per ilgai laikydavo mane tame voverės rate – tiek muzikoje, tiek bendraujant.
Žmogui reikia šalia kito žmogaus. Sunku stotyje sėdėti amžinybę ir laukti savo traukinio. Kartais neužtenka kantrybės, todėl kai atvažiuoja koks nors padoresnis, minkštesnėmis sėdynėmis, greitas, sėdi į jį ir važiuoji. Tik važiuodamas supranti, kad nereikėjo lipti, nes juo niekada nepasieksi svajonių stotelės.
– Kaip ieškojote taikos su savimi?
– Pirmiausia teko pripažinti, kad nesijaučiu gerai, kažko bijau, išgyvenu nerimą, nesijaučiu saugi ir laiminga.
Po to ieškojau priežasčių, kodėl taip atsitiko. Ėmiau analizuoti save, neskubėdama dėliojau mintis, panirau į savianalizę.
Žmogaus vidinis pasaulis – tarsi kambarys, kurį kartais reikia sutvarkyti, perdažyti.
Knaisiodamasis po slaptus sielos užkaborius susiduri su skauduliais, bet įvertini ir gerus dalykus, pavyzdžiui, patirtį ir išmintį.
Kai viską išvalai, aplanko nušvitimas ir ramybė. Jautiesi tarsi iš naujo būtum įsimylėjęs gyvenimą ir save. Tuomet tikrai nekyla noro desperatiškai surasti vyrą, kad būtum saugi, uždirbti kuo daugiau pinigų, įsigyti naujų daiktų. Užtenka būti darniai su savimi.
Kai permąsčiau gyvenimą ir sugebėjau atsikratyti baimių, tapau laisvesnė. Supratau, kaip smagu būti savo gyvenimo šeimininke.
Juk moters gyvenimo prasmė – ne tik šalia esantis vyras. Pilnatvės suteikia ir vaikai, ir tėvai, ir draugai, ir mėgstamas darbas, ir pomėgiai, ir oras vaiskią dieną. Tai aš turiu.
– Kokie vėjai šiuo metu pučia jūsų meilės fronte?
– Dabar ramu. Jau metus esu viena ir dėl to nė kiek nesikankinu.
Mano aktyviam gyvenimo būdui tokia pertrauka – labai ilga. Taip dar nėra buvę. Vieneri metai prilygsta penkeriems įprastinio gyvenimo metams. Bet tapau išmintingesnė. Jau neskubu.
Žinoma, kartais man tampa liūdna ir ilgu, bet nesijaučiu vieniša. Turiu paauglį sūnų Nojų, kuriam reikia dėmesio, turiu mamą, brolį, brolienę, sūnėną, nuostabių draugių, su kuriomis einame pasiausti, turiu namus, šunų. Gyvenimą geriu pilnomis saujomis.
O kalbant apie meilę tikiu, kad vieną dieną ji ateis. Šią žiemą išmokau atpažinti nuojautos ženklus.
Viliuosi, kad šįkart nepulsiu stačia galva draugauti. Bet ar dabar gali žinoti, kaip bus. Meilė juk tokia nesuvaldoma. Turi trenkti lyg žaibas. Gal dėl to ji ir graži.
– Apie kokį širdies draugą dabar svajojate?
– Suvokiau, kad man reikia vyro, kuris būtų panašus į mane, turėtų panašių pomėgių, panašų energetinį lauką. Nenorėčiau, kad jis būtų labai ūmus ir nesuvaldomas. Manau, aš ir pati sugebėsiu įžiebti ugnį.
Tas vyras turi būti geraširdis, didžiadvasis, linksmas ir kantrus. Tada aš jį gerbsiu ir paklusiu, kai reikės.
Kartais mane reikia valdyti. Esu lyg laukinė kumelė, kurią reikia prisijaukinti. Su manimi nėra paprasta gyventi.
Mažai galvoju apie vyro veiklą ar išvaizdą. Manau, kad man skirtas žmogus turėtų būti matęs ir šilto, ir šalto, kad daug ką suprastų.
Svarbu, kad jis manęs nebijotų ir nežemintų. Nemažai mano kelyje pasitaikiusių vyrų kažkodėl bandydavo suvaldyti mane spausdami. Bet vos tai pajuntu, iškart pasišiaušiu. Tuomet galiu sukelti didžiulę audrą.
Nepagarba, šiurkštumas – meilės žudikai.
Savo gyvenimo negalėčiau pavadinti pavyzdiniu. Dvi ištuokos, viena auginu sūnų. Nuosavų namų rajone, kur gyvenu, tik mano kieme žolė dar nepasėta. Reikia ir tvorą aplink namus aptverti, ir terasą sutvarkyti. Nesu daržininkė ar namų šeimininkė, nemėgstu gaminti valgio kas vakarą.
Gyvenu name prie Kauno, kuris reikalauja priežiūros ir yra lyg besotis drakonas. Kartais aš į jį negaliu net žiūrėti, bet iššūkis priimtas, tad tenka susiveržus diržą tempti tą jungą.
– Girdžiu susierzinimo gaidelę. Gal jau gailitės, kad prieš kelerius metus įsigijote namą?
– Kai augau, mano mama dažnai keitė darbovietes ir ilgesniam laikui nė viena vieta netapdavo namais. Gyvenome kaip čigonai. Tikriausiai todėl užaugau desperatiškai norėdama bet kokia kaina turėti pastovų būstą.
Dabar, kai turiu namus, suprantu, kad jie nieko gyvenime nereiškia tokiam žmogui kaip aš. Man svarbi laisvė. Dabar gyvenu name, bet planuoju jį parduoti. Vienerius metus dar pagyvensiu, po to – kaip bus lemta.
Nebenoriu būti skolinga nė vienam bankui, nė vienam žmogui. Užtruksiu, kol atsikratysiu tų akmenų po kaklu.
Jei parduosiu namą, neskubėsiu pirkti kito nekilnojamojo turto. Kažkas manyje apsivertė, praradau norą kaupti daiktus. Kad žmogus būtų laimingas, reikia nedaug.
– Kai kraustėtės į erdvų būstą, gyvenote su antruoju vyru Deividu. Tikriausiai tuo metu neabejojote, kad surėmę pečius drauge lengviau spręsite buitinius rūpesčius?
– Kaip ir kiekviena moteris, svajojau apie šeimos idilę. Bet vėliau paaiškėjo, kad jokios idilės nėra.
– Skyrybos visada būna skausmingos ir nepraeina be pėdsakų. Kaip atsitiesėte?
– Pati gydžiausi. Mano gyvenime buvo duobių, bet niekada nėjau pas psichologą, negėriau vaistų.
Skaudžiausios man buvo pirmosios skyrybos, nes tai buvo bažnytinė santuoka, auginome sūnų. Be to, tai buvo santuoka su žmogumi, kurį dar vaikystėje buvau įsimylėjusi.
Po pirmųjų skyrybų visus metus sunkiai sirgau. Jaučiau kaltę, ilgai negalėjau paaiškinti, kas atsitiko. Mes buvome labai jauni, neturėjome šeiminės patirties.
Bet dabar su buvusiu vyru Dariumi puikiai sutariame, kartu rūpinamės sūnumi.
Kai žiemą sunkiai sirgau gripu, Darius mane lankė. Jis ir barščius virė, ir indus plovė, ir namus tvarkė. Abu daug kalbėjomės.
Ta draugystė man labai brangi ir vertinga. Išnyko nuoskaudos, džiaugiuosi, kad neišsidraskėme. Tikiu, kad iki senatvės būsime draugai.
Po antrųjų skyrybų išgijau greičiau, nors joms ilgai brendau. Esu labai prieraiši. Net kai reikia priimti sprendimą, ilgai mindžikuoju, nenutraukiu santykių. Bet kai viduje viskas nutrūksta, pasidaro gera ir lengva.
– Kada suvokdavote, kad ryšys pasmerktas žlugti?
– Kai dingdavo pagarba. Jei vieną kartą nusileidai, perlipai tikėdamas, kad nepasikartos, tik apgauni save. Ir nesvarbu, kokie bus paskui atsiprašymai, aistringa naktis ir gražaus gyvenimo periodas.
Jei kartą pažemino, padarys tai ir dar kartą. Kalbu ne apie fizinį smurtą, o apie psichologinį, kai įžeidimai, pažeminimai išdrasko sielą, griauna pasitikėjimą ir orumą.
– Ar mama, žinoma žolininkė Adelė Karaliūnaitė, pataria jums sprendžiant meilės reikalus?
– Niekada nepatarinėjo. Nebūtų pavyzdinė patarėja. Mamos asmeninis gyvenimas buvo nesėkmingesnis nei mano.
Mes su mama daug kuo esame panašios. Ji irgi niekuomet nesitaikstydavo su nepagarba. Labai greitai būdavo sukraunami lagaminai ir vyras išprašomas pro duris.
Kodėl kai kuriems žmonėms taip sudėtingai klostosi asmeninis gyvenimas? Manau, kad jei nori sutikti savo žmogų, turi žinoti, ko nori. Mintys materializuojasi. Gyvenimo patirtis pati subrandina trokštamą paveikslą.
Esu įsitikinusi, kad atpažinsiu savo žmogų.
– Jei sutiktumėte vyrą, kuris suvirpintų jūsų jausmus, ar ryžtumėtės trečią kartą tekėti?
– Norėčiau šeimos, gražių santykių, dar kartą patirti motinystės džiaugsmą.
– Prieš kelis mėnesius prisipažinote, kad norite atsikratyti kelių kilogramų svorio, susikaupusio per žiemą.
– Žiemą mažai judėjau ir vos ne kas trečią dieną valgiau skanų pyragą, kuriam negalėjau atsispirti lyg meilei. Vis laukdavau, kad vieną dieną jo tiek atsivalgysiu, kad daugiau nenorėsiu nė paragauti. Bet taip nenutiko.
Kai užlipau ant svarstyklių, patyriau šoką. Supratau, kad turiu atsikratyti dešimties kilogramų svorio.
Lieknėjimo procesas vyksta ramiai ir nesikankinant. Atšilus orams daugiau judu, valgau lengvesnį maistą.
Svarbiausia, kai užmigdžiau manyje tūnančius neramius drakonus, nebenoriu tiek daug cukraus.
Juk ne veltui sakoma, kad kai moteriai trūksta meilės ir laimės, ji valgo šokoladą. Tai – savotiška savęs guodimo terapija. Kai jaučiamės nesaugūs ir vieniši, kyla nepasotinamas alkis, o kai atsiranda vidinė ramybė, dingsta noras lepintis.
– O kaip gerbėjai? Galbūt žinodami, kad esate laisva, jie bando rėžti aplink jus sparną, vilioti dovanomis?
– Yra nemažai vyrų, kurie mano, kad moterį galima nupirkti. Tokių pirkėjų likimas man vis atsiunčia kas pusmetį.
Jie vilioja dovanomis, pramogomis, prabangiomis vakarienėmis. Anksčiau kartais pasiduodavau viliojamam pasiūlymui, tarsi saldainiui blizgančiu popieriuku – nueidavau į kokį restoraną, smagu būdavo brangiu automobiliu pavažinėti ar brangių kvepalų gauti.
Bet jei širdyje tuštuma, paviršutiniškas žėrėjimas nešildo sielos. Atsiranda manančiųjų, kad moteris yra tarsi daiktas, kuriam pasiimti reikia nedaug pastangų.
Prieš kelis mėnesius viename prekybos centre patekau į nemalonią situaciją. Dėjau į krepšį maisto produktus ir pajutau, kaip kažkas šiurkščiai prirėmė mane prie lentynos pieno skyriuje. Vos neužgriuvau ant grietinės indelių ir sūrelių.
Atsisukau pažiūrėti, kas vyksta. Stovi išsišiepęs brandaus amžiaus ponas iš nosies kyšančiais plaukais. Nereaguodamas į kitus pirkėjus jis grybštelėjo man į šoną ir su pasitenkinimu išpyškino nuosprendį: „Oi, kokia pasitaisiusi.”
Iš gėdos neturėjau kur dėti akių. O tas pilietis ir toliau atakavo: „Kada ir kur mes su tavimi galėtume išgerti kavos? Juk žinai, kad gali būti karalienė, aš tave ant rankų nešiočiau.”
Tokių gerbėjų vis dar pasitaiko. Vieni savo norus dėsto tiesmukai, kiti veikia subtiliau.
Kai susiduriu su nepagarba ir viduramžišku vyrų požiūriu į moteris, pagalvoju, kad didžiausias mano gyvenimo uždavinys – užauginti sūnų tikru vyru.
– Pernai sukūrėte lininių suknelių kolekciją, kurią vežėte į Prancūziją. Gal ir šiemet savo gerbėjas nustebinsite naujais modeliais?
– Ta kolekcija jau parduota, o naujos nekuriu. Siuvu pavienius modelius. Nuolatinių klienčių neturiu, nes nemoku įtikti. Nekuriu pagal pageidavimus. Jei kam nors mano kurta suknelė patinka ir tinka, džiaugiuosi. Vidinėje audinio pusėje užrašau sėkmę pritraukiančias runas.
– Traukia magija ir burtai?
– Į runų raštą gilinuosi dvylika metų. Tai ne burtai. Tai – tam tikras raštas, kurį gerai pažįstant ir rimtai vertinant galima naudoti spėjant ateitį. Manau, runas reikia gerbti.
Turiu maišelį su medinėmis runomis. Mano draugės eina dėl jų iš proto. Kartais aš jas kur nors paslepiu nuo smalsių akių. Runas įkraunu tekant saulei, teigiamo mėnulio metu. Nesu kokia ragana ar žolininkė kaip mano mama. Tiesiog man artimi magiški ritualai.
– Kaip sekasi gaminti kremus?
– Ekologiški, rankų darbo mano kremai yra populiarūs. Klientės pačios mane susiranda.
Aš rūpinuosi savo oda, nes ji yra strazdanota, rausva, plona ir jautri. Savo kurtais kremais išsigydžiau ją nuo bėrimų, pleiskanojimo.
Ar sunku sukurti kremą? Genialūs dalykai yra paprasti.
Kremus gaminu per pirmąsias dvi jauno Mėnulio dienas. Mėnulis lemia potvynius, atoslūgius, klimatą. Pastebėjau, kad per jaunatį pagaminti kremai ilgiau negenda, nors į juos nededama jokių konservantų, jie labai geros konsistencijos ir puikios spalvos.
Kartą gaminau per delčią. Iš ryto masė buvo virtusi gabaliukais.
Nuo tada neberizikuoju, gaminu per jaunatį. Kremus kuriu savo malonumui, daugelį dovanoju. Esu sukūrusi kremų brandžiai, jautriai veido odai, šveitiklį riebiai odai ir universalų kūno kremą.
– Turite daug įvairios veiklos. Ką planuojate nuveikti artimiausiu metu?
– Šią vasarą man sukaks 33 metai. Kurį laiką nešvenčiau gimtadienio, o šiemet užsidegiau. Gimtadienį norėčiau sutikti Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, gerdama kavą ir žiūrėdama į šokančius fontanus.
Jei neatsiras draugų, kurie sutiks lydėti mane į meilės miestą, vyksiu viena. Noriu padaryti ką nors netikėto ir įkvepiančio.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.