– Kaip per tuos dvidešimt metų pasikeitė Lietuvos grožio konkursai? – paklausiau B. Gudelio.
– Laikai keičiasi, o konkursai – ne. Gal tik šiandien merginos aktyviau juose dalyvauja. Prieš dvidešimtmetį susidomėjimas tokiais renginiais buvo didelis, vėliau atėjo nuosmukis. Ne viena sakydavo: „Ai, ko aš čia eisiu...”
Mano akimis, tai – tipinis požiūris. Tos, kurios nėra gražios, pavydi gražioms. Nemanau, kad yra negražių moterų. Didžiausia moterų bėda Lietuvoje – nepasitikėjimas savimi.
Štai viena konkurso dalyvė kartą net neatvyko pasiteisinusi, kad neturėjo pinigų nusipirkti maudymosi kostiumėlį. Tai – nepasitikėjimo savimi pavyzdys.
– O gal mergina iš tiesų neturėjo pinigų...
– Esu įsitikinęs, kad toks merginų požiūris į save – tėvų „nuopelnas”. Tėvai neįskiepijo merginai visavertiškumo jausmo. Ji neturi drąsos ko nors siekti. To neišmokys joks universitetas.
Ji neatsako į paprastą klausimą, ką veiks kitais metais, nes nežino, neplanuoja savo gyvenimo į priekį. Ji net nežiūri, kas gyvena geriau, o džiaugiasi, kad kam nors sekasi kur kas prasčiau.
– Tačiau juk keičiasi grožio standartai, merginos tampa laisvesnės, seksualesnės. Anuomet to turbūt nebūdavo.
– Šiandienės merginos niekuo nesiskiria nuo tų, kurios grožio konkursuose dalyvaudavo prieš 20 metų. Čia tik bobučių kalbos, kad anksčiau konkursų dalyvės buvo mergaitės.
Žinoma, keičiasi grožio standartai – ir mados, ir išvaizdos. Tačiau daugelis konkursų dalyvių buvo psichologiškai stabilios asmenybės. Per tiek metų tik vieną esame diskvalifikavę dėl nestabilaus elgesio.
– Per atrankas būdamas komisijoje visą dieną sėdite tvankioje patalpoje, renkate gražiausias merginas. Ar per tiek metų nepabodo?
– Yra vyrų, kurie mėgsta žiūrėti į vyrus trumpomis kelnaitėmis. Kalbu apie sporto varžybas.
Man nepatinka lakstantys vyrai, esu senamadiškas ir džiaugiuosi turėdamas galimybę žiūrėti į merginas, vilkinčias maudymosi kostiumėliais.
– Kokia mergina gali tapti „Mis Lietuva”?
– Pirmiausia – protinga. Susitvarkiusi, prižiūrinti save.
Merginų, atėjusių į konkursus, amžiaus vidurkis – 21 metai. Tokia jau gali būti sąmoninga. Kita vertus, ir mano amžiaus žmogus gali manyti, kad jis protingas, o toks nebūti.
Man svarbiausia, kad mergina norėtų ko nors siekti gyvenime. Ji neturi sakyti sau, kad jau viską žino. Yra ir tokių, kurios tik pasižiūrėjusios į veidrodį ateina dalyvauti konkurse.
Pasitikėjimas savimi sveikintinas, bet tokiais atvejais ir yra komisija, kuri vertina visumą.
„Mis Lietuva” turi save prižiūrėti, laiku maudytis, netaupyti šampūnui, kad nuo jos nesklistų blogas kvapas, gerai atrodyti.
Dabar gyvename interneto ir komunikacijos amžiuje, todėl merginos turi daugiau gyvenimo patirties. Žinoma, jos šiandien kur kas laisvesnės. Tačiau nepasitikinčių savimi, nepriimančių teisingos kritikos – taip pat ne viena. Jei patariame tiesiau vaikščioti, išsitiesti, jos purkštauja.
Žmogus, nepriimantis patarimo, nėra protingas. Tie, kurie siekia didesnių tikslų, nori save realizuoti, taip nesielgia.
– Kone kasmet konkurse „Mis Lietuva” dalyvauja žinomos merginos. Šiemet – atlikėjos Natalijos Zvonkės sesuo, taip pat dainininkė Kristina Ivanova... Ar tai būdas pritraukti žiūrovą, ar kitoms dalyvėms įkvėpti tikėjimo savimi?
– Kas ji? Grupės „Yva” narė? Natalijos Zvonkės sesuo? O kas ta Natalija? Ir kodėl jų pavardės skiriasi? Nežinau tokios, kaip ir daug kas nežino grupės „Blues Sisters” – juk Lietuvoje yra tik 0,0001 proc. viso pasaulio gyventojų.
Į atrankas ateina daug merginų, iš jų atrenkame keliolika. Išrenkame tas, kurios turi didžiausią potencialą. Niekada iš karto neturiu favoričių, požiūris keičiasi ir stebint merginų elgesį, bendraujant su jomis per repeticijas, klausantis nuomonės tų, kurie dirba su dalyvėmis.
Juk ir gyvenime būna taip, kad pakalbėjus su žmogumi tavo akyse jis arba gražėja, arba bjaurėja. Reikia žmogų pažinti.
– Kiek moteris turi investuoti į save, į savo išvaizdą?
– Ji pati turi jaustis gerai. Moteris, kaip gražioji lytis, turi save prižiūrėti daugiau, nei tai daro vyras. Vyras yra vadinamoji stiprioji lytis, o moteris – gražioji.
– Moterys vadinamos ir silpnąja lytimi...
– Netikiu, kad moterys yra silpnoji lytis, juk jos kur kas ištvermingesnės. Vyras vien stebėdamas gimdymą nualps.
– Plastinės operacijos konkursuose yra draudžiamos, o ką manote apie kūno koregavimą skalpeliu kalbant ne apie konkurso dalyves?
– Pateisinu kūno koregavimą, kai žmogui nutinka nelaimė. Tačiau nepatinka, kai moteris iš savęs kuria sekso lėlę. Neįsivaizduoju, kaip moteris gali gyventi su vyru, kuris nori ją „pripūsti”. Tuomet ji turėtų kuo greičiau keisti tokį vyrą.
Jei moteris pati teigia norinti tokių pokyčių, esu tikras, kad kas nors turėjo ją įkalbėti arba labai pažeminti. O gal ji turi psichologinių problemų ir jai gali padėti psichologas?
Priauginti plaukai ar nagai – tik žaidimas. Vieną dieną ji gali prisidėti, kitą nusiimti. Tai nėra kūno pažeidimas. Laikini dalykai nepažeidžia žmogaus vidaus.
Kiekviena moteris gali žaisdama pasidaryti laikiną tatuiruotę. Tai suprantu. O moterį, išsitatuiravusią visam gyvenimui, vadinu kvaile.
– Kai kurios merginos visai nesidažo ir teigia, kad jų gyvenimo draugai labai vertina natūralumą. Jums, grožio verslo atstovui, moteris gražesnė be makiažo ar pasidažiusi?
– Pažįstu keletą vyrų, kuriems jų moteris gražiausia natūrali – ryte, vos atsikėlusi, be jokio makiažo. Juk tai jiems pigiau kainuoja. O man atrodo, kad tokie vyrai nepasitiki savimi, nenori, kad jų moterys tobulėtų, gražėtų. Juk, neduok Dieve, į ją pradės kreipti dėmesį kiti, vertesni tos moters. Tai – vyrų savigyna.
Tą patį galiu pasakyti ir apie tuos stipriosios lyties atstovus, kurie muša savo moteris. Jie nepasitiki savimi, nebando savo gyvenimo draugės vesti tobulėjimo keliu, tik pridaro jai vaikų ir uždaro su jais namuose. O patys eina pas jaunesnes.
Viskam yra laikas – ir natūralumui, ir prabangiam makiažui. Grožio konkursuose jokių reikalavimų dėl merginų makiažo nėra.
– Kodėl merginos turėtų dalyvauti konkurse „Mis Lietuva”? Kokios naudos jos turės iš šio konkurso?
– Dalyvavimas konkurse „Mis pasaulis” merginai, laimėjusiai titulą „Mis Lietuva”, kur kas svarbiau nei dainavimas grupėje, kurią žino vietinio kaimo gyventojai. Patirtis pasauliniame konkurse yra neįkainojama.
Kalbos, kad titulai perkami, mane juokina. Tuos pirkėjus galiu pats nupirkti, perdažyti ir kam nors padovanoti, kad nerūdytų.
Mes turime daug gražių moterų, kurios nedrįsta dalyvauti konkursuose. Toms, kurios sako: „O kam man to reikia?”, galiu atsakyti – o kam tada gyventi?
Būna, kad neleidžia vaikinas, nes laimėjusi ji taptų populiari. To vaikino galimybės sumažėtų. Jei moteris tokia kvaila, jog nesupranta, kad yra laikoma daiktu, tai jau jos auklėjimo problema.
Ji nesupranta, kad kvailas draugas neleidžia jai gyventi. Ji aukojasi dėl tų trejų metų, kol jis ją laiko, o tada susiranda kitą, dažniausiai – jaunesnę.
– Kokia jūsų ir Izoldos sėkmingos santuokos paslaptis?
– Mano žmona – nuostabi moteris. Mes puikiai sutariame. Noriu, kad ji kuo daugiau pasiektų. Visomis savo išgalėmis padedu jai siekti visko, ko tik įmanoma.
Man įdomi tik ko nors siekianti moteris. Izolda nebūtų įdomi, jei sėdėtų namuose, ruoštų valgį ir plautų indus.
Ji – labai atviras žmogus, mokantis priimti naujoves. Izolda – protinga moteris. Jei protinga, tai ir graži.
Moteris gražėja tada, kai jaučiasi saugi. Kartais ir 35 metų moteris gali atrodyti ir elgtis kaip 55-erių. Tai – absurdas. Laimingos tos, kurios vyresnės, o jaučiasi taip, lyg būtų trisdešimtmetės.
Lietuviai vyrai dažnai sužlugdo moterį tiek, kad iš jos nebelieka nieko. Dėl to 60 procentų porų skiriasi, kitos gyvena kentėdamos. Sutinku vieną iš kelių šimtų, kurie laimingi. Pats esu vienas iš tokių.