Aš savyje nesikapstau. Nėra laiko. Nors dažnai pagalvoju, kad vienu ar kitu atveju negerai pasielgiau. Apgailestauju dėl to.
Vaikystėje per lietuvių kalbos pamoką, kai reikėjo parašyti kažkokį rašinėlį, mokytojos pakviestas jo skaityti išpyškinau: „Koks skirtumas – vis tiek numirsime.” Po tų žodžių mokytoja mane išmetė iš klasės.
Man įdomiau aktyvesnė veikla. Visada buvau išdykęs. Galbūt dėl to būdamas šešiolikos metų pabėgau iš savo gimtosios Marijampolės. Ką nors susijusio su muzika ten nelabai buvo ką veikti.
Bet mokytis reikėjo, todėl įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, tuometę aukštesniąją muzikos mokyklą.
Dėl to pabėgimo nė trupučio nesigailiu – manau, tai mano didžiausias dvasinis laimėjimas. Kai tau šešiolika metų, galva dar neužkimšta darbais, pinigais ir pragyvenimo klausimais. Turėjau tik akustinę gitarą ir didelę meilę muzikai.
* * *
Gal ji kalta, kad jau daugelį metų organizuoju festivalį „Bliuzo naktys” Varniuose, prie Lūksto ežero. Tai festivalis, kuris turi seniausias tradicijas Lietuvoje – šįmet pirmąjį liepos savaitgalį jis vyks jau 19-ąjį kartą.
O kitam – roko – festivaliui, kuris vyksta pirmąjį rugpjūčio savaitgalį Zaraso ežero saloje, šįmet sukanka devyneri metai. Atsirado šiek tiek kitoks pavadinimas „Galapagai/Roko naktys”.
Kodėl prisidėjo „Galapagai”? Nes gyvenime yra daugiau spalvų – ne tik juoda ir balta. Noriu, kad festivalyje atsiskleistų ir kitokios subkultūros – skambės ir hiphopas, jaunimas galės piešti grafičius. Noriu, kad atgaivą sielai rastų kuo daugiau žmonių.
Pats dar nesu buvęs Galapagų salose, bet bičiulis pasakojo, kad ten nardydamas gali net banginį paglostyti. Tai štai – noriu, kad visi galėtų banginį paglostyti.
Kaltinantiems mane komercija atsakyčiau, kad ne dėl pinigų tiek metų verčiuosi per galvą ir investuoju asmenines lėšas bei laiką į festivalius. Taip, į festivalį reikia nusipirkti bilietą, bet renginio išlaidos visada būna didesnės.
Kaip muzikantas suprantu, kad visiems mums norisi nuveikti daugiau, o Lietuvos rinka maža. Galima siekti vienadienės sėkmės, kurią neretai pasiekia šviesiaplaukių ilgakojų gražuolių grupės ir joms diriguojantys „smart” stiliaus prodiuseriai. Nenoriu nieko įžeisti – tiesiog taip yra. Tačiau tokia „sėkmė” – ne man, jei ji pagrįsta ne turiniu, o forma, kuri slepia tuštybę.
* * *
Kita vertus, visi dideli dalykai visada paremti entuziazmu, tik vėliau galima iš jų tikėtis pelno.
Devyniolika metų gal ir per daug entuziazmui, bet kaip sakoma – kartą paragavęs negali sustot.
Be to, nesu vienas – padeda savanoriai. Žinoma, jiems entuziazmo užtenka kokiems trejiems metams, žmonės keičiasi, bet vis tiek smagu.
Ne kartą, kai pasibaigus festivaliui važiuoju namo, apsiverkiu. Prisigerti negaliu, nes atsakomybė didžiulė. Tuomet tas didelis jausmas išsilieja ašaromis.
Vis dėlto negalėčiau šiandien pasakyti, kada buvau laimingiausias. Manau, kad tas įvykis, momentas dar neatėjo. Jei viską pasieki, bijau, kad sustoji. O aš net sirgdamas kitus erzinu, nes įsijungiu kompiuterį, skambinu telefonu – dirbu.
Tiesa, kartais pagalvoju, ar vyktų festivaliai, jei jų neberengčiau. Mano gyvenimo draugė Vaida juokauja, kad turėčiau parašyti testamentą ir visus PIN kodus.
Hm... Jei manęs nebūtų, reikalai gal trumpam ir sustotų, bet kokie 4–5 šiandieniai mano bendražygiai tikrai surengtų festivalį.
Kaip ir dabar – tai ne vieno žmogaus darbas. Pavyzdžiui, Vaidos dėka festivaliuose atsirado socialinių dalykų. Jau nebeįsivaizduojamas festivalis be labdaros renginių beglobiams šunims. Pamažu įtraukiami vaikų globos namai. Aš apie tai net neturėdavau laiko pagalvoti. O tokie dalykai renginiams tikrai suteikė dar daugiau prasmės.
Parengė Daiva Kaikarytė, asmeninio albumo nuotr.