Vaikystėje Marija svajojo turėti didelę laivų statyklą. „Šios idėjos neatsisakau ir dabar – galbūt tikrai įkursiu laivų statyklą“, – visai rimtai kalba verslininkė.
Verslą M.Dubickienė lygina su savotiška pramoga. Dirbti komercijos srityje yra tai, ką jai labiausiai patinka daryti gyvenime. Pirmąją savo įmonę kaunietė įsteigė būdama vos 18 metų. Ją domina tik dideli projektai, o jeigu ko nors imasi, atiduoda visą širdį.
Panašiai nutiko 2006-aisiais įkūrus labdaros ir paramos fondą „Saulės smiltys“. Nuveiktų darbų gausa stebisi tiek medikai, tiek mažieji pacientai ir jų tėveliai.
* * *
– Turite gausybę rūpesčių dirbdama versle, tačiau įkūrėte ir fondą „Saulės smiltys“. Pasiilgote naujo iššūkio?
– Svarbiau už verslą man yra šeima ir vaikai, – sako dviejų vaikų – 15 metų sūnaus Aivaro ir 9 metų dukters Vaidilės – motina. – Fondo atsiradimas susijęs su noru apsaugoti juos nuo pavojingos ligos. 2005 metais sužinojau apie tuberkulioze sergantį kaimynų vaiką. Tuomet ėmėme svarstyti, kas Lietuvoje daroma, kad ši liga neplistų. Tokia buvo šio fondo užuomazga.
– Pavyko daug nuveikti?
– Vykdome įvairius projektus ir programas, įkūrėme padalinius Lietuvos miestuose, subūrėme nuolatinę savanorių grupę. Viskas daroma tik privačių rėmėjų sąskaita.
Niekada neteikiame paramos pinigais. Lankydami šeimas ar gydymo įstaigas sužinome jų poreikius, o tuomet už surinktas lėšas perkame būtinų daiktų, įrangos, remontuojame patalpas.
Tačiau didžiausias mūsų laimėjimas – parodytas dėmesys vaikams ir jų tėvams, mat tuberkuliozė yra ir psichologinė problema.
Finansine prasme brangiausias projektas – Kauno infekcinės ligoninės vaikų pulmonologijos skyriaus patalpų remontas. Palatas, kuriose vaikai praleidžia pusmetį ir ilgiau, pavertėme mažiausiai 3 žvaigždučių kategorijos viešbučio kambariais.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.