Paprašyta duoti interviu diplomuota teisininkė Oksana nusistebėjo.
„Kodėl jus dominu aš? Nesu nei dainininkė, nei aktorė. Esu žinomo vyro – futbolininko Deivido Šembero – draugė”, – tiesiai man į akis žvelgia jauna moteris, anksčiau buvusi garsaus prodiuserio Egmonto Bžesko gyvenimo draugė.
Užsisakiusi kavos su pienu O.Zlatkovaitė ramiai nusiteikia pokalbiui. Pastebiu, kad jos mobiliojo telefono ekrane – jųdviejų su Deividu nuotrauka.
„Klauskite. Žinau, apie ką kalbėsimės”, – juokiasi pašnekovė.
– Kalbamės Vilniuje, tačiau kur šiuo metu jus galima sutikti dažniau?
– Gyvenu tarp Vilniaus ir Maskvos. Jei tik Deividas turi laiko, iš karto skrendu pas jį. Tačiau vos gavęs kelias laisvas dienas jis atvyksta į Vilnių.
Šiuo metu dažniau susitinkame Rusijos sostinėje.
Deividas treniruotėse būna iki pietų, po to mes galime laiką leisti kartu.
Prieš rungtynes komanda vienai dienai uždaroma karantinui. Tuomet aš būnu viena, tačiau man tai – ne problema.
Anksčiau jis nerimaudavo, kad tas dienas leidžiu viena, kad neturiu ką veikti, sėdžiu namuose. Dabar jau apsiprato.
– Kaip puoselėjate santykius gyvendami skirtingose šalyse? Juk dažnai girdime, kad meilė per atstumą išblėsta.
– Taip, visi įsimylėjėliai labai bijo atstumo. Tačiau esu tikra, kad viskas priklauso nuo dviejų žmonių, o ne nuo kilometrų ir juolab – kitų kalbų, nuomonių.
Dažnai ir Vilniuje sutikti draugai manęs teiraujasi, kodėl aš ne pas Deividą. Atsakymas paprastas – nes jis dirba, nes išskridęs iš Maskvos.
Neseniai susibičiuliavau su lietuvėmis verslininkėmis, kurios jau ilgai gyvena ir dirba Maskvoje. Jos įkalbinėja mane kuo daugiau laiko praleisti šiame mieste. Tikiuosi, kad ateis toks metas, kai galėsiu būti ten net tuomet, kai Deividas bus išvykęs.
– Tačiau kai vakare pasidaro labai liūdna ar linksma, negalite sėsti į automobilį ir po kelių minučių pulti draugui į glėbį.
– Taip, to nėra. Bet tiesiog žinau, kad mūsų situacija kitokia – juk esu didelė mergaitė. Užtat iki išnaktų bendraujame per skaipą.
Kartais net jaučiamės taip, tarsi būtume vienoje erdvėje, o ne skirtingose valstybėse prie kompiuterių.
Kartą kalbėdamasi ketinau nusilakuoti nagus, bet negalėjau atsukti buteliuko. Deividas juokėsi: „Duok, atsuksiu.” Iš tiesų norėjosi jį ištiesti per ekraną. Atrodo, kad Deividas yra šalia.
– Kalbant apie santykius per atstumą girdime dvi nuomones. Viena – kad tai labai blogai, kita – kad vienas kito pasiilgę žmonės neturi laiko pyktis. Ko daugiau jūsų gyvenime – buities rūpesčių ar romantiškų susitikimų?
– Buities mūsų santykiuose visiškai nėra, nes kartu negyvename. Man pasisekė, kad Deividas – iš tokių vyrų, kurie nereikalauja nei pietų, nei vakarienės, nes, prisipažinsiu, nemėgstu ruošti valgio.
Žinau daug atvejų, kai atstumas žmonėms netgi yra patogus. Kiekvienas atskirai gyvena savo gyvenimą, susitinka Europos sostinėse. Aš nematau tokių santykių pliusų. Bet tai – ne mūsų situacija.
Kai Deividas atvyksta į Lietuvą, visa mūsų diena būna suplanuota minučių tikslumu. Iki pietų jis užsiima naujo namo įrengimu, susitinka su interjero dizaineriais, darbininkais.
Po pietų jis skiria laiko sūnui, tad mudu pasimatome tik vakare.
Atstumas nereikalingas, kad pasiilgtum savo žmogaus. Mes vienas kito pasiilgstame per tas valandas, kai nesimatome.
Plačiau -- žurnale "Stilius"