Tačiau jau 20 metų kruopščiai pildau darbo kalendorių, be kurio jausčiausi kaip be rankų. Jame surašau visus planuojamus darbus, susitikimus, būsimus koncertus. Man tai yra savotiškas dienoraštis.
Skirtumas tas, kad jame rašau ne apie praeitį, o apie planuojamą ateitį. Metų pabaigoje užvertęs paskutinį darbo kalendoriaus puslapį nesusilaikau jo nepavartęs. Tuomet kaip filmas prieš akis prabėga praėję metai, planuoti ir atlikti sumanymai, koncertai.
Pasidžiaugiu, kad pavyko viską įgyvendinti. Neplanuoju per daug darbų. Realiai įvertinu savo jėgas, galimybes, todėl darbo kalendoriuje atsiranda tik būtiniausi darbai, kuriuos tiesiog privalau atlikti.
Geriau planuoju ilgesniam laikui, bet būtinai tai padarau.
* * *
Man darbo kalendorius atstoja prodiuserį, kurio neturėjau ir neturiu. Jo man ir nereikia. Pats planuoju savo muzikinę veiklą, pats nusprendžiu, kur ir už kiek koncertuosiu.
Man iki soties užtenka tų laikų, kai mano koncertus planuodavo filharmonija, o estrados atlikėjai sukdavosi po visą Lietuvą kaip vilkiukai – ten, kur juos pasiųsdavo.
Be jokios patirties į sceną užlipę jaunesni atlikėjai be prodiuserių negali išsiversti. Jie įpratę gauti viską sukramtytą. Gal taip gyventi ir patogiau, tačiau šitaip jie praranda savo kūrybinę ir asmeninę laisvę. Jie parsiduoda savo agentams, kurie už juos nusprendžia, ką jie veiks rytoj ir kur jie sutiks aušrą.
Svetimų žmonių diktuojamu tempu gyvenantys dainininkai dažnai pervargsta ir negali pasakyti „ne”, nes šitaip pažeistų su agentu pasirašytą sutartį.
Gal ir jiems reikėtų pradėti pildyti savo darbo kalendorių? Gal tada jie suprastų, kad planuoti rytdieną gali ir patys? Tik tuomet reikėtų gerokai daugiau dirbti.
Tačiau atlygis už didesnius rūpesčius – asmeninė laisvė.
* * *
Kartą pavartęs vienų metų darbo kalendorių suskaičiavau, kad koncertavau 250 kartų.
Daug tai ar mažai? Tais laikais, kai estrados atlikėjai priklausė Valstybinei filharmonijai, koncertų būdavo ir daugiau.
Tokio koncertinio krūvio dabar nebenorėčiau turėti. Sulaukiau tokio amžiaus, kai noriu ne kuo daugiau, bet kuo geriau. Mano kartos atlikėjai siekia kokybės. Norėtųsi surengti solidų koncertą, su orkestru, geru apšvietimu, su koncerte dalyvaujančiais svečiais.
Tačiau esant tokiai atlikėjus prislėgusiai dabartinei mokesčių sistemai šitokį koncertą organizuoti sudėtinga. Padengęs visas išlaidas gali likti ir skolingas.
* * *
Kuo daugiau dirbi, tuo labiau imi vertinti poilsį. Daugeliui žmonių poilsis asocijuojasi su vasara. Man vasara – darbymetis.
Turiu galvoje ne vien sezono metu pajūryje dažnėjančius koncertus. Gyvenu Palangoje savo name, kurį nuolat reikia prižiūrėti. Namas ir jo aplinka – lyg gyvas organizmas. Reikia gyvatvorę nukirpti, veją nušienauti, augalus prižiūrėti ir viską laistyti, laistyti ir dar kartą laistyti.
Vasaros pradžia man buvo labai prasta. Atrodytų, tokie karščiai tada buvo užplūdę, turėčiau tik džiaugtis. Bet aš orus vertinu kiek kitaip. Man geri orai – ir dargana. Pikčiausia, kad dėl šalto ir ilgai užtrukusio pavasario labai ilgai niekas nedygo, nebuvo galima atlikti įprastų aplinkos tvarkymo darbų.
* * *
Vienintelė paguoda, kad esant dideliems karščiams buvo malonu maudytis. Juo labiau kad jūra dar buvo šalta. Geriausias jūros vanduo man – iki 17 laipsnių. Šiltesnė jūra man tampa panaši į balą.
Maudymasis man – lyg religija. Per dieną į jūrą stengiuosi pūkštelėti du kartus – ryte ir vakare. Antras privalomas vasaros dienos darbas – kelionė į turgų nusipirkti šviežių uogų. Mėgautis pirktomis man labai patinka. Nemėgstu uogauti.
Užtat išėjęs pasivaikščioti su malonumu renku vaistažoles. Iš miškelio parsinešu veronikų, kurių arbata gerina atmintį. Verdu paties prisirinktų žemuogių lapų arbatą, ištikus bėdai po ranka visuomet turiu gysločių lapų.
Laukiu rudens, kai galėsiu grybauti. Tai dar viena mėgstama veikla. O čia, žiūrėk, netrukus ir žiema – poilsio metas. Ypač Palangoje, kai viskas apmiršta, sustingsta. Tada galima ir knygą išsitraukti.
Nepripažįstu žmonių, kurie sako, kad Palangoje nėra ką veikti. Tai – tinginio mąstysena.
Parengė Alvydas Ziabkus, Vidmanto Balkūno, Tomo Bauro ir Algio Barzdžiaus nuotr.