Jeanas Paulis Belmondo gimė 1933 metų balandžio 9 dieną Paryžiaus priemiestyje Neji prie Senos žinomo skulptoriaus Paulio Belmondo (1898–1982 m.) ir tapytojos bei šokėjos Madeleine šeimoje.
Būsimojo aktoriaus tėvas buvo ir Paryžiaus dailiųjų menų akademijos prezidentas. Jo ateljė lankėsi garsūs intelektualai, tarp jų – prancūzų poetas, dramaturgas, tapytojas Jeanas Cocteau ir filosofas, rašytojas Albert’as Camus.
Jeanas Paulis didžiavosi savo tėvu. 1988 metais aktorius atsisakė priimti prancūzų kino apdovanojimą „Cezarį”, nes šį trofėjų sukūręs skulptorius Cesaras Baldaccini buvo blogai atsiliepęs apie jo tėvą.
Po mokyklos baigimo Jeanas Paulis norėjo tapti profesionaliu boksininku – jis boksavosi nuo trylikos metų. Tačiau po poros dvikovų ir nosies traumos atsisakė tokios karjeros – nusprendė, kad boksas pernelyg skausmingas.
Nuo penkiolikos metų J.P.Belmondo trejus metus atliko nereikšmingus vaidmenis klajojančiuose teatruose. Jis anksti įgijo sceninės patirties ir suvokė atradęs tikrąjį pašaukimą.
Įstoti studijuoti aktorystės į Nacionalinę dramos meno konservatoriją Paryžiuje 1951 metais vaikinui pavyko tik iš antro karto. Konservatorijoje jis įgijo klasikinį aktorinį išsilavinimą.
Netrukus J.P.Belmondo pradėjo vaidinti Paryžiaus teatruose. Taip pat jis neatsisakydavo nedidelių antrojo plano vaidmenų pramoginiuose prancūzų kino filmuose. Juos už prastą meninį lygį ėmė aršiai kritikuoti jaunieji intelektualai, rašantys kritikos straipsnius įtakingam kino žurnalui „Cahiers du cinema”.
Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje svarbiausi šio žurnalo autoriai, susivieniję į judėjimą „Jaunoji banga”, pradėjo patys kurti filmus. Tarp jų buvo kino režisierius Jeanas Lucas Godard’as, kurio filmas „Iki paskutinio atodūsio” (1960 m.) tapo reikšmingiausiu „Jaunosios bangos” kūriniu.
Pagrindinį vaidmenį filme režisierius patikėjo J.P.Belmondo. Filmas sulaukė didelio pasisekimo, o jaunasis aktorius tapo žvaigžde.
J.P.Belmondo sukūrė jauno, ciniško, iliuzijas praradusio gangsterio vaidmenį. Jis visa laikysena rodė, kad šiame pasaulyje jam nėra daugiau ko mokytis.
Filmo herojus bėga nuo policijos. Mylima mergina (aktorė Jean Selberg) išdavė jį. Nepaisydamas to, nusivylęs vyras vis tiek žengė toliau savo keliu – iki trokštamos mirties.
Filmas „Iki paskutinio atodūsio” buvo kuriamas be konkretaus scenarijaus. Režisierius J.L.Godard’as įamžino viską, kas išsprūsdavo iš J.P.Belmondo lūpų. Taip atsirado legendiniai filmo posakiai, pavyzdžiui: „Nuo tavęs mane vemti verčia!”
J.P.Belmondo tapo „Jaunosios bangos” veidu ir daugiau kaip dešimtmetį dirbo su šio judėjimo svarbiausiais režisieriais François Truffaut, Claude’u Chabroliu, Louis Malle,
Alainu Resnais. Jo ciniški, maištingi ir žavūs herojai, darantys tai, ką nori, nesileidžiantys į jokius kompromisus, užgaudavo laiko nervą ir tapdavo jaunosios žiūrovų kartos numylėtiniais.
Žiūrovai įsiminė jo šypseną – kreivą, pašaipią, po priplota boksininko nosimi, dažnai su cigarete lūpų kamputyje.
Atsainus, žavingas J.P.Belmondo išgarsėjo ir kaip moterų numylėtinis, spinduliuojantis gyvenimo džiaugsmą ir gyvybingumą.
„Vaidyba nėra mišios! Reikia pačiam patirti malonumą, kad galėtum pralinksminti žmones. Man dažnai priekaištaudavo, net ir konservatorijoje, kad esu klounas. Bet juk ir linksminantis galima gerai atlikti savo darbą.
Kai pradėjau vaidinti, pagrindiniai veikėjai turėjo būti klasikiniai ir gražūs, nepriekaištingi, tobulesni už mane. Jei ne „Jaunoji banga”, iki šiol tikriausiai būčiau vaidinęs kvailus pagrindinių herojų draugelius”, – yra sakęs aktorius.
Nuo 1960 iki 1964 metų J.P.Belmondo buvo nesustabdomas. Per ketverius metus jis nusifilmavo 28 įvairių žanrų filmuose ir parodė įvairiapusiškus aktorinius gabumus. Jis vaidino meilužį, gangsterį, nuotykių ieškotoją, vagių gaujos vadą, atsiskyrėlį, intelektualą, dvasininką, džentelmeną.
Režisierius Jeanas Pierre’as Melville’is jį pavadino unikaliausiu savo kartos aktoriumi.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje J.P.Belmondo jau buvo suvaidinęs visus geriausius savo filmus. Tada jis ėmėsi ne tokių svarbių vaidmenų komercinės sėkmės lydimose komedijose, kriminaliniuose ir veiksmo filmuose.
Aktorius neatsisakydavo jokių vaidmenų, kuriuos jam pasiūlydavo, išskyrus iš Holivudo.
„Prancūzijoje kinas dar yra amatas, o Jungtinėse Valstijose – jau industrija”, – aiškino J.P.Belmondo.
Nors kino kritikai peikė jį dėl vaidmenų lėkštuose filmuose, žiūrovų simpatijų aktoriui netrūko.
J.P.Belmondo filmavimo aikštelėje išsiskyrė ir drąsa. Jis suvaidino daugiau kaip 70 veiksmo filmų be kaskadininkų pagalbos. Visus triukus atlikdavo pats: kabojo po sraigtasparniu, slydo stogu, šoko ant važiuojančio metro traukinio.
„Kad triukas paveiktų žiūrovus, jis turi vykti natūraliai, – sakydavo J.P.Belmondo. – Aš tikrai nenoriu nusižudyti. Man nebuvo sunku stovėti ant dideliu greičiu lekiančio metro traukinio stogo, tačiau išvengti kabelių ir reikiamu momentu pasilenkti – sudėtinga. Vienas mašinistas man pasakė, kad net už šimtą milijonų dolerių nesutiktų to padaryti. „Aš taip pat”, –
atsakiau tam mašinistui.”
Filmuojant „Apiplėšimą” (1985 m.) atlikdamas sudėtingą triuką aktorius trenkėsi galva į kraną ir atsidūrė Paryžiaus ligoninėje.
Šaunaus nutrūktgalvio įvaizdį teko pamiršti. J.P.Belmondo vėl ėmėsi rimtos vaidybos. Už vaidmenį filme „Liūtas” (1988 m.) jis gavo prancūzų kino apdovanojimą „Cezarį”.
1998 metais J.P.Belmondo sugrįžo prie savo šaknų – teatro. Jis nusipirko Paryžiaus varjetė teatrą, kuriame vaidino iki 2001 metų.
„Man didelį malonumą teikia žodžiai, tekstas. Aš myliu publiką. Tai mielai pripažįstu. Ji man – lyg narkotikai”, – kalbėjo menininkas.
Vietoje nenustygstantį kūrėją 2001 metais sustabdė insultas. Pusė kūno buvo paralyžiuota, jis beveik negalėjo kalbėti. Šešerius metus J.P.Belmondo kovojo su liga.
„Negalima pasiduoti, negalima pasitraukti. Visada reikia žvelgti į ateitį”, – sakė prancūzų kino žvaigždė.
J.P.Belmondo žino, ką šneka. Po septynerių metų jis vėl ryžosi stoti prieš kameras.
„Man prireikė kelerių metų, kol vėl pradėjau kalbėti. Kas tada galėjo pamanyti ar tikėtis, kad vieną dieną vėl išgirsiu režisierių tariant: „Veiksmas”, – džiaugėsi J.P.Belmondo.
Filme „Vyras ir šuo” jis suvaidino pensininką režisierių Francisą Husterį. J.P.Belmondo buvo nufilmuotas toks, koks yra dabar: kankinamas ligos, pasiramsčiuojantis lazda, tačiau orus ir gyvybingas.
„Kai pasirodė Belmondo, visus, tuo metu buvusius filmavimo aikštelėje, nukrėtė šiurpas, – pasakojo jo kolegos. – Jis žengė pasiramsčiuodamas lazda. Mes išsigandome, kad jam bus per sunku.
Bet įvyko kažkas nepaprasto: kuo ilgiau jis vaidino, tuo labiau jį įtraukė kamera, o kuo daugiau jis žaidė su ja, tuo geriau jautėsi. Pagaliau Belmondo atsistojo be lazdos. Kamera buvo tarsi baterija, kuri jį vėl įkrovė.”
Tokį stebuklingą atgimimą lėmė stipri valia ir nepažabojama kovotojo dvasia, be kurios jis nebūtų tapęs tuo, kuo šiandien yra, nebūtų sukūręs 95 filmų ir per 40 vaidmenų teatre.
Baigęs filmuotis pastarajame filme aktorius pasakė: „Aš buvau laimingas. Kai tik kamera pradėjo suktis, mane apėmė jausmas, tarytum sugrįžo jaunystė.”
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.