Kodėl visi britų aktorę Tildą Swinton (40 m.) dažnai palaikydavo vyru? Šis klausimas niekada nekamavo maištingosios pankės, nuo kurios dvelkia ir išskirtine elegancija.
Kartą oro uoste ją nuvedė apžiūrėti į kambarį, kuriame buvo tik vyrai. Kai paaiškėjo, kad įtarimą sukėlęs keleivis – moteris, kilo sumaištis. Vyresnysis pareigūnas paraudo ir kone penkis kartus atsiprašinėjo moters, kuriai užtraukė gėdą.
Tilda nė kiek nesutriko, nesuvirpėjo nė vienas jos veido raumuo, bet viduje ji juokėsi iki ašarų. Tiesą sakant, ji jau seniai priprato prie tokios painiavos. Taksistai, padavėjai, atsitiktiniai praeiviai – daugelis jų ištįsusią, plačiomis kelnėmis mūvinčią būtybę palaiko vyru.
Kartais Tilda net sąmoningai kalba žemu, per nosį švokščiančiu balsu. Metams bėgant ji vis labiau darosi panaši į savo tėvą generolą majorą Johną Swintoną – šaunų kareivį, britų karūnos gynėją.
Atrodo, kad akivaizdų T.Swinton dvilytiškumą paveldėjo ir jos dvyniai – sūnus Xavieras ir duktė Honor. Jie ilgą laiką taip pat negalėjo apsispręsti, kuo jiems labiau patinka būti. Xavieras nešiojo ilgus plaukus, o jo sesuo Honor reikalavo, kad ją kirptų kuo trumpiau.
Tuo tarpu jų motinos teisę bent jau atrodyti kaip vyrui patvirtino solidus kontraktas su garsiu „Pringle of Scotland” prekės ženklu – T.Swinton kurį laiką reklamavo vyriškus drabužius.
Dar jaunystėje Tilda žinojo, kad yra negraži, bet dėl to nė kiek neliūdėjo. Priešingai – gražios draugės jai atrodė savo ilgų blakstienų, rugiagėlių spalvos akių ir putlių lūpų įkaitės.
Supratusi, kad negali būti vyrų masalas, Tilda svajojo būti panaši į vyresniuosius brolius.
Kai jos motina laukėsi ketvirto vaiko, būsimoji žvaigždė slapta visų šventųjų meldė, kad tik gimtų mergaitė „moteriškoms pozicijoms sustiprinti”. Bet vėl gimė berniukas.
Swintonų šeimoje lemiamas žodis priklausė vyrams – jei ne protu, bent jau skaičiumi. Tildos motina – ledi Judith Swinton – niekada nepalaikė vienintelės dukters pusės. Ji taip ištvermingai nešė savo – pavyzdingos motinos ir žmonos, naujosios paveldėto Swintonų dvaro šeimininkės – naštą, kad jai nelikdavo laiko mažylei Tildai. Motinai emocijos buvo svetimos. Veikiausiai ji manė, kad ši savybė netinka jų didžiojo klano nariui.
Sena Swintonų giminės istorija iš tikrųjų verta pasididžiavimo. Jų šeimos herbe pavaizduotas grandine prie medžio prikaustytas šernas. Matyt, grumtynėse su šiais laukiniais žvėrimis pirmieji Swintonai pasiekė nemažų laimėjimų. Jie apskritai nežinojo, kas yra ramybė, dalyvavo visuose karuose.
Apie Swintonų giminės moteris istorija nutyli, lyg bebaimiai jos sūnūs būtų dauginęsi be jų pagalbos. Šeimos metraštyje ryškų pėdsaką paliko tik Tildos prosenelė, apie kurios rengiamus kasmečius pokylius rašė visi to meto laikraščiai.
Šios garsios moters portretą Tilda matė savo namuose: išdidus, arogantiškas aukštuomenės liūtės žvilgsnis palikdavo nemalonų jausmą. Nejaugi visas jos gyvenimas susidėjo tik iš puošnių pokylių apdarų matavimosi ir vaidų su tarnaitėmis?
Ne, toks likimas – ne Tildai! Ji būtų geriau sutikusi žūti kovos lauke nei paskendusi raukiniuose, nėriniuose ir krinolinuose suktis ant parketo.
Mūšio neteko ilgai laukti. Pirmasis nugriaudėjo uždaroje privačioje kilmingų atžalų mergaičių mokykloje, į kurią buvo atiduota Tilda. Iš 100 mokinių, tarp kurių buvo ir jaunoji Diana Spencer, vėliau tapusi Didžiosios Britanijos sosto įpėdinio žmona, maištavo tik Tilda.
Jai čia viskas nepatiko: griežta drausmė, prastas maistas, klestėjęs pataikavimas, skundimai, šmeižimai. Po lova Tilda laikė uždraustas muzikos plokšteles, o kartą demonstratyviai atsisakė dalyvauti sprinterių varžybose Kento grafystės taurei laimėti.
Jai patiko bėgioti dėl malonumo, bet dėl trofėjaus – ne, ačiū! Tilda suvaidino, kad jai išniro kulkšnis. Suvaidinta įtikimai.
Mokyklos mergaitėms nuo ryto iki nakties buvo kalama į galvą, kad visos jos – išrinktosios, jų laukia garbingiausias moterų likimas – tapti Didžiosios Britanijos politinių lyderių žmonomis. Vien nuo tokios perspektyvos Tildai darėsi negera.
D.Spencer įgyvendino mokyklos dėstytojų svajonę, o Tilda... Ne, jau tuomet jos galvoje brendo kitokie planai.
Ji puikiais pažymiais baigė koledžą – tą patį, kuriame mokėsi ir Tony Blairas, bet, priešingai nei būsimasis Didžiosios Britanijos premjeras, T.Swinton neįsivaizdavo savęs kalbančios per vyriausybės posėdžius.
Užsispyrėlė Swintonų duktė, ištįsusi iki 180 centimetrų, liesa, ilgakojė, rusva išsidraikiusia ševeliūra, dvejus metus išbuvo Kenijoje atlikdama labdaros misiją, gelbėdama juodaodžius vaikus nuo bado ir daugybės už-
krečiamųjų ligų.
Vėliau Kembridžo universitete T.Swinton studijavo sociologiją ir politologiją, nes dabartinio pasaulio sistemą laikė neteisinga, Didžiosios Britanijos – taip pat. Tilda net įstojo į komunistų partiją, tarsi norėdama atsikratyti kilmingos šeimos ženklo.
Nežinia, kuo būtų pasibaigusios teisybės paieškos – gal ji būtų patraukusi pas teroristus, jei ne naujas pomėgis. Į maištautojos gyvenimą staiga įsiveržė teatras, akimirksniu apvertęs viską aukštyn kojomis. Bet iš pradžių T.Swinton teko nuryti ne vieną karčią piliulę.
Keletą metų ji bandė gauti vaidmenų Stratforde, Karališkajame Shakespeare’o teatre, bet rusvaplaukei buvo bandoma netiesiogiai paaiškinti, kad čia jai ne vieta. Tildą supo garbingi aktoriai, bet tarp jų ji atrodė balta varna. Visi moterų vaidmenys atitekdavo primadonoms, o nė į vieną jų Tilda nebuvo panaši.
Bet vaidmenys pasipylė Edinburgo teatre „Traverse”.
Būtent čia Tilda krito į akį neaukšto ūgio, tvirto sudėjimo Johnui Byrne’ui. O ji atkreipė dėmesį į jo įvairiapusį talentą – ant Johno pečių gulė teatro spektaklių dekoracijos, kostiumai, apšvietimas. Trumpai tariant – viskas.
Bet tikrasis romanas užsimezgė tik po ketverių metų. Tikriausiai todėl, kad tuo metu Tilda buvo susižavėjusi kitu garsiu talentingu žmogumi – režisieriumi Dereku Jarmanu. Jis neslėpė savo homoseksualumo, baisios diagnozės, kad yra užsikrėtęs ŽIV, kalbėjo atvirai ir ramiai.
Derekas pirmąkart Tildą pamatė teatre „Traverse” ir pamanė, kad juodu – giminingos sielos. Aktorė idealiai atitiko Dereko moters idealą: aukštaūgė neaiškios lyties būtybė. Bet britė iki šiol raukosi, kai ją pavadina šio režisieriaus mūza. Jos nuomone, mūza – pasyvi būtybė, o to apie ją tikrai nepasakysi.
T.Swinton ir D.Jarmano kūrybinio bendradarbiavimo, entuziazmo, užsispyrimo rezultatas – aštuoni filmai. Bet šios kino juostos plačiajai publikai buvo nesuprantamos, nuobodžios ir pernelyg „protingos”.
Na, ir kas? Eksperimentinis Dereko ir Tildos kinas nebuvo skirtas neišmanėliams.
Su J.Byrne’u ji pradėjo gyventi be garsių žodžių, karštų priesaikų ir įsipareigojimų. Tai, kad Johnas buvo vedęs dailininkę, su kuria augino du vaikus, jiems neatrodė kliūtis. Johnas persikėlė gyventi pas Tildą ir net nemanė nutraukti savo santuokos. Tai nerūpėjo ir jai, pakako, kad jie myli vienas kitą ir jaučia sielų artumą.
Abiejų atmintyje neišliko laimingos vaikystės prisiminimų. Johno motina atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, kai jam buvo septyneri. Šizofrenija serganti moteris daug metų praleido palatoje ir mirė.
Tildos motina buvo gyva, bet tai tik regimybė – ji nepagydoma ligonė. Diagnozė – visiškas nepritarimas vienintelės dukters gyvenimo būdui.
Tilda laikė Johną savo bendraminčiu, draugu, broliu. O tai, kad jis – laivų statyklos darbininko sūnus, suteikė išskirtinio žavesio.
Savo medaus mėnesį, jei taip galima pasakyti, nes apie vestuves negalėjo būti ir kalbos, juodu praleido Glazge. Kažkada Johnas čia mokėsi, laisvą laiką leisdavo meno muziejuje, į kurį tramvajumi atvežė ir Tildą, norėdamas parodyti jam visam gyvenimui į atmintį įsirėžusį Salvadoro Dali paveikslą „Kristus ant kryžiaus”.
„Žavu”, – sušnabždėjo Tilda ir atsisėdo ant grindų priešais paveikslą. Taip ir prasėdėjo iki muziejaus uždarymo.
Ji dievino meną, gyveno, kvėpavo juo, stengėsi suvokti ribą tarp meno ir savo asmeninio gyvenimo. Tildai atrodė, kad reikia gyventi taip, lyg pieštum paveikslą, rašytum romaną ar kurtum simfoniją – laisvai, su įkvėpimu, nesidairant į šalis, viliantis sulaukti pritarimo.
1995-aisiais Tilda ir dailininkė Cornelia Parker sugalvojo performansą: ką jis simbolizavo, veikiausiai ir jos pačios nebūtų sugebėjusios deramai paaiškinti. Svarbiausia joms buvo – iššūkis miesčionių ir neišmanėlių pasauliui.
Londono galerijoje „Serpentine” buvo pastatyta stiklinė dėžė, kurioje kasdien aštuonias valandas užsimerkusi gulėjo aktorė T.Swinton. Per savaitę šį keistą performansą ne mažiau keistesniu pavadinimu „Gali būti” pamatė 30 tūkstančių žmonių.
Aktorės ir dailininkės adresu pasipylė užgaulios recenzijos, jų kūrinys buvo pavadintas dviejų dvasinę pusiausvyrą praradusių moterų nemokšišku darbu. Kartą vienas išgėręs lankytojas sušuko: „Ei, tu, kvaila karve, kelkis!”
Bet dėl tokio akibrokšto ir nemalonių atsiliepimų T.Swinton nė kiek nesijaudino. Ji ir toliau vadovavosi D.Jarmano priesakais: tikras menas turi provokuoti, priešingu atveju gyventi neįdomu, nuobodu. Ta stiklinė dėžė, veikiau priminusi krištolinį karstą, buvo Tildos rekviem mirusiam bičiuliui.
Laimė, kad šalia jos buvo Johnas. Jo 60-mečio proga gimtajame Peislio (Škotija) mieste buvo surengta paveikslų paroda.
Prie dailininko, dizainerio, scenaristo ir rašytojo išsirikiavo moksleiviai, norintieji gauti jo autografą. Juk dabar jis – didelė įžymybė. Impozantiškojo žilaplaukio J.Byrne’o draugė – taip pat nepaprasta moteris, žinoma aktorė, tarptautinių kino festivalių žvaigždė.
Pavyzdžiui, per Venecijos kino festivalį aktorei T.Swinton ir filmo „Orlando” režisierei Sally Potter žiūrovai plojo ilgiau nei kitiems. Šio triumfo abi moterys siekė penkerius metus – tiek laiko buvo kuriamas šis sudėtingas, skausmingas filmas pagal Virginios Woolf romaną.
Sietlo kino festivalio komisiją taip pakerėjo T.Swinton persikūnijimas, kad jai įteikė apdovanojimą už geriausią moterišką vaidmenį.
1997-aisiais Tilda ir Johnas susilaukė dvynių. Keletą metų ji rūpinosi tik vaikais. Paskui užklupo šeimos krizė – tokia pat netikėta ir niekuo nesiskirianti nuo užklumpančios paprastus žmones. Talentingi, nepripažįstantys jokių prietarų Tilda ir Johnas suklupo lygioje vietoje.
2002 metų gegužę Johnas nugrimzdo į didžiulę depresiją. Kai pora persikėlė gyventi į Škotiją, jis stipriai pasikeitė. Kol su Tilda ir mažyliais gyveno triukšmingame Londono Čelsio rajone, jis jautėsi pakiliai ir žvaliai. Bet ramiame, tykiame Škotijos miestelyje Johnas visiškai nugrimzdo į savo liūdnas mintis. Nerašė, nepiešė – tarsi pamažėle merdėjo.
Ir Tilda buvo nebe ta. Ją – maištingą pankę, nepaperkamą kovotoją – į savo pinkles įviliojo Holivudas. Ji filmavosi su superžvaigždėmis Leonardo DiCaprio ir Tomu Cruise’u.
Tilda nuolat kur nors dingdavo: tai filmavimo aikštelėse, tai kino festivaliuose. Į namus užsukdavo retsykiais, rūpinosi tik vaikais ir nepastebėjo didžiulės dvasinės Johno krizės, kuriam tuo metu nedavė ramybės mintys apie motiną. Jis labai bijojo, kad išprotės kaip ir ji.
Johnas ilgai narpliojo priežastis, pastūmėjusias motiną į beprotybę. Pagaliau sužinojo kraupią tiesą. Motina nuo 15 iki 30 metų – iki pat vedybų – kentėjo tėvo lytinį priekabiavimą. Johnas buvo taip stipriai sukrėstas, kad per populiarią radijo pokalbių laidą išklojo dramą, draskiusią jam širdį.
Kilo skandalas. Nuo Johno nusisuko giminaičiai, jo poelgiu pasibaisėjo vyresnieji vaikai. Pusseserė girdint visai šaliai prakeikė Johną. Užtraukti gėdą visai giminei! Net jei tai tiesa, kam reikėjo apie tai kalbėti viešai?
Johnas laukė Tildos paramos. Bet iš Kanų kino festivalio sugrįžusi ir nerišlų Johno pasakojimą išklausiusi žmona neskubėjo stoti į jo pusę. Ji veikiausiai pirmą kartą gyvenime pritarė jo pusseserei: apie tokius dalykus negalima kalbėti garsiai. Žinoma, Tilda visada sakė, kad jų namai – teritorija, kur nežinomas žodis „gėda”, bet juk yra ir ribos.
Bet problema buvo ne perdėtas Johno atvirumas. Visuomenės nuomonė nelabai jaudino Tildos, ją liūdino ir nuotaiką gadino jis pats. Kunkuliuojanti energija, kuri kadaise taip ją traukė, įkvėpdavo, žavėdavo, apleido Johną. Jis dienų dienas sėdėjo sode ir rūkė „žolės” prikimštą pypkę, jam nerūpėjo kūryba, menas.
Kvietimas vaidinti Baltąją raganą kino juostoje „Narnijos kronikos” T.Swinton buvo netikėta ir maloni staigmena. Šio vaidmens labai norėjo Holivudo žvaigždė Michele Pfeiffer, bet jai buvo atsakyta ir pasirinkta mažiau žinoma britė T.Swinton.
Ir kaip atsisakyti? Jos dvyniai dievina pasakas, o ir pati Tilda net iki 30 metų tikėjo, kad bebrai gali kalbėti!
Kentaurą „Narnijos kronikose” vaidino jaunas vokietis Sandro Koppas. Gaila, kad žiū-
rovai, ypač žiūrovės, ekrane pamatė tik viršutinę jo nuostabaus kūno dalį. Sandro išties puikiai sudėtas: lieknas, juodaplaukis, plastiškas, nė minutės nenustygstantis vietoje, trykštantis energija.
Tilda ir Sandro susidomėjo vienas kitu. Kartą vakare pasisukus kalbai apie meną paaiškėjo, kad Sandro – tapytojas, kurio darbai buvo eksponuojami vienoje Velingtono salių. Tame ramiame Naujosios Zelandijos mieste jo darbai, vaizduojantys moters genitalijas, sukėlė didžiulį skandalą.
„Pasipiktinę lankytojai net parašė peticiją galerijos globėjams, ir jų potvarkiu mano paveikslai buvo nukabinti ir išnešti iš salės”, – su pasididžiavimu pasakojo Sandro.
Iš tikrųjų? Tilda buvo suintriguota. Įdomus, protingas vyras, paminantis visuomenėje galiojančias normas, įrodinėjantis savo teisę būti kitoks nei likusieji, – šių savybių derinys „kėlė pavojų” Tildai.
Į Škotijos miestelį Nerną ji grįžo su Sandro, supažindino jį su Johnu ir vaikais. Ji nematė nieko gėdingo, kad Sandro pernakvos jų namuose.
O Johnas? Kas jam liko? Jis, beje, iki šiol oficialiai vedęs kitą moterį, o lytiniai santykiai jam prarado ankstesnę reikšmę. Prie vakarienės stalo Johnas kalbėjo tik apie tai, kokios turėtų būti jo laidotuvės.
„Būtinai kremuokite – iškilmingai sudeginkite giedant psalmes. Taip, būtent taip įsivaizduoju savo išėjimą iš šio laikino pasaulio”, – monotoniškai kartojo Johnas.
Tilda, priešingai nei kitos panašioje padėtyje atsidūrusios moterys, nesiblaškė tarp skausmingo pasirinkimo – ji apsisprendė abiejų naudai. Iš tikrųjų kas pasakė, kad iš dviejų reikia pasirinkti tik vieną?
J.Byrne’as – jos gyvenimo atrama, vaikų tėvas, protas ir didžiulė patirtis. S.Koppas – naujos meilės viesulas, gaivus, šviežias vėjas.
Didžiulis amžiaus skirtumas? 40-metės Tildos nekviečia tik į kvailas pokalbių laidas. Johnas vyresnis už ją 20 metų, o Sandro atsirado šiame pasaulyje, kai jai buvo septyniolika. Na, ir kas? Nė sudilusio skatiko nevertos problemos.
Žmonių pasmerkimas? Dėl to ji nesibaimina. Jie gyvena tokiame užkampyje, kad niekam nerūpi nei ji, nei Johnas, nei Sandro.
Kitą rytą visi penki patraukė į prekybos centrą. Visureigį vairavo Tilda, šalia jos sėdėjo Sandro, ant galinės sėdynės – Johnas ir krykštaujantys dvyniai.
Suglumusių, nustebusių kaimynų žvilgsnių dėl to, kad jaunas įdomus vyras persikėlė gyventi į Johno ir jo žmonos namus, aktorė tiesiog nepastebėdavo. Tilda niekada netroško aplinkinių dėmesio, nenorėjo savo asmeninio gyvenimo paversti šou, kaip tai darė ne viena žvaigždė.
Bet koją pakišo „Oskaras”. T.Swinton buvo nominuota už vaidmenį filme „Maiklo Kleitono sukurta tiesa”. Įdomus darbas, dėl kurio vertėjo net priaugti svorio. Itin pavyko scena, kur aktorė aiškinasi su Holivudo gražuoliu George’u Clooney.
Aktorė buvo paskelbta geriausio antrojo plano moters vaidmens nugalėtoja. Nuo to momento daug kas jos gyvenime pasikeitė.
Tiesa, namiškiai į Tildos parsivežtą „Oskarą” reagavo tarsi į šviežią ant stalo padėtą agurką – be jokio džiugesio ir susižavėjimo šūksnių. Bet žiniasklaida troško kuo daugiau sužinoti apie aukštaūgę, blyškiaveidę britę.
Kurgi ne, jei raudonuoju kilimu žengianti santūrioji T.Swinton atrodė tarsi ateivis iš kito pasaulio! Kas ji, iš kur atsirado?
Ir žurnalistai atkapstė įdomių dalykų. Atrodo, ji turi vyrą – gana žinomą, nusipelniusį dailininką, vaikų – dvynius, kurie, kaip ir jų bendraamžiai, mokosi mokykloje.
Bet ši iš pirmo žvilgsnio padori šeima turi dar vieną narį – kažkokį S.Koppą, kuris ne tik lydi aktorę kelionėse po pasaulį, bet ir gyvena su ja viename name. Jis ne senas, paliegęs ar šlubas, o gražuolis, kokių dar reikia paieškoti.
Oficialiai S.Koppas – aktorės padėjėjas, o iš tikrųjų? Būtent jis plojo Tildai per „Oskaroų” teikimo ceremoniją, būtent jis lydėjo ją į vakarėlį viešbutyje. Ir abu išėjo laikydamiesi už rankų.
Bulvariniuose leidiniuose pasipylė antraštės apie „gyvenimą trise”, o Naujojoje Zelandijoje atsirado buvusi Sandro draugė.
Ir vėl Tilda atsidūrė ugnies linijoje. Ir vėl jai, kaip kadaise jos šlovingiems protėviams, teko paimti į rankas kalaviją.
„Viskas kur kas nuobodžiau nei jūs norėtumėte manyti. Mes nesimylime trise. Tiesiog gyvename viename name. Mes – viena šeima, suprantate? Aš myliu Johną, nepasydama to, kad neturiu su juo lytinių santykių. Ir mano vaikai laimingi: jie turi teisėtą tėvą ir Sandro”, – atkirto Tilda.
Bet visuomenė nenorėjo jos suprasti. Aistros dėl asmeninio aktorės gyvenimo nurimo tik praėjusią vasarą. Johnas nustojo galvoti apie mirtį, laidotuves ir sutiko naują meilę – dizainerę. Jai atsiradus sudėtingas trikampis virto taisyklingų formų kvadratu.
Johnas persikėlė gyventi pas savo širdies damą į Edinburgą, o Tilda ir Sandro liko ten, kur ir buvo, – Škotijos miestelyje Nerne.
Parengė Ona Kacėnaitė