Beveik visą laisvalaikį Brigita skiria dailei ir dažnai pati ieško pozuotojų.
Su ja susitikome sostinės Sereikiškių parke, mus supo geltonas pienių patalas. Aktorė po pažastimi nešėsi dailės reikmenų dėklą, sulankstomą kėdę.
Jai iš paskos, lapsėdamas ausimis, bėgo didelis, plaukuotas australų aviganis, vardu Drugelis.
Patogiai įsitaisiusi ant žolės ir išsitraukusi kelis pieštukus bei popieriaus lapą B.Arsobaitė bandė įamžinti savo augintinį. Tačiau jis kaip pašėlęs lakstė po pievą ir į rimtai nusiteikusią dailininkę nekreipė jokio dėmesio.
„Drugelis – nekantrus, vienoje vietoje ilgai neišbūna. Ne kartą bandžiau jį nupiešti, bet tokį pozuotoją suvaldyti reikia geležinių nervų.
Turiu vienintelį jo piešinį – tada jis dar buvo mažas”, – pasakojo trupės „Cezario grupė” aktorė.
Tačiau pozuoti nemėgstantis šuo šeimininkę su malonumu lydi į dailės studiją, kur ji, radusi laisvą minutę, keliauja su dailės reikmenimis. Ten piešimo įgūdžius lavina ir daugiau meno ištroškusių žmonių.
„Drugelis dailės studijoje elgiasi ramiai, netrukdo dirbti. Bet jis turi labai keistą įprotį – iš kitų menininkų slapčiomis vagia trintukus ir dantyse atneša man. Nežinau, kodėl trintukai jam atrodo tokie reikšmingi”, – nusijuokė Brigita.
B.Arsobaitė per kelerius metus sukaupė nemažai tapybos darbų ir piešinių. Daugiausia tai – portretai. Aktorė jau mąsto ir apie personalinę kūrybos parodą.
Kaip atsitiko, kad Klaipėdoje augusios, totoriško kraujo turinčios moters gyvenime aktorystė susipynė su daile?
Gal genai kalti, nes piešti Brigita pamėgo dar vaikystėje. Jos tėvas – skulptorius.
Kūrybinis įkvėpimas dažnai ateidavo per pamokas ir ji visokiais raštais, piešiniais išmargindavo mokyklinių sąsiuvinių paskutinius puslapius.
B.Arsobaitė lankė dailės mokyklą, planavo studijuoti tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Bet įstojo į Klaipėdos aukštesniąją medicinos mokyklą, laisvalaikiu piešė, dalyvavo dailininkų pleneruose.
Mediko profesija netapo pašaukimu – atlikdama praktiką studentė matė daug skausmo, mirčių ir suvokė, kad tokio darbo negalės dirbti – per daug jautriai į viską reaguodavo.
Tačiau medicinos mokykloje gautos anatomijos žinios Brigitai iki šiol praverčia piešiant portretus ar žmonių figūras.
Po medicinos studijų B.Arsobaitė atvyko į Vilnių ir nutarė jėgas išbandyti stodama į Vilniaus dailės akademiją, keramikos specialybę, taip pat – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją mokytis aktoriaus amato. Įstojo į abi specialybes. Paskutinę akimirką Brigita pasirinko aktorių draugiją.
„Kažkodėl suabejojau, ar Dailės akademijoje gausiu tai, ko man reikia. Mačiau, kaip ten vertinami magistriniai darbai.
Negyvi, murzinų, tamsių spalvų darbai gavo aukščiausius balus. O tie, kuriais žavėjausi dėl spalvų grožio ir jėgos, buvo įvertinti žemiausiais balais. Išsigandau, kad ir aš vieną dieną pradėsiu piešti murzinai.
O Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje viskas atrodė kitaip – studentai linksmi, grojo gitaromis, dainavo. Pagalvojau: stosiu į aktorinį, o tapyti galėsiu ir laisvalaikiu”, – pasakojo aktorė.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.
Rūtos Peršonytės tekstas, Tomo Bauro nuotr.