Toks neskubrus ir nesuplanuotas valgiaraštis yra ne kokioje nors kaimo sodyboje, o pačiame Vilniaus senamiesčio centre. Garsusis virtuvės asas Arūnas Oželis atidaro naują savo restoraną „Marche de Provence”.
Norėtumėte prancūzišką žodį „marche” versti į lietuvių kalbą? Galima kaltinti Arūną miesčioniškumu ir snobizmu, kad bijo lietuviško žodžio „turgus” ir dengiasi prancūziškuoju. Bet juk restoranas yra mieste, sostinėje! Be to, snobai varo pasaulį į priekį, nes jiems reikia vis ko nors nauja ir įmantraus.
Provanso pavadinimas Arūno restoranuose jau turi gilią prasmę. Galima tai net laikyti kokybės ženklu. Prabangiajam jo kitam kūriniui „La Provence” šįmet sukanka 10 metų. Štai ta proga jis ir atidaro, kaip pats sako, pusbrolį iš kaimo – „Marche de Provence”.
Patiekalai čia bus paprastesni nei „La Provence”, bet ne prastesni. Viduržemio jūros regiono – ne Provanso! Arūnas nusiteikęs kurti kasdien. Gaus šerną – keps jo nugarinę molyje. Ras tinkamos žuvies – virs Marselio žuvienę. Pasitaikys avinas – paruoš jo kumpį. Prigaudys vėžių – svečiams siūlys jų.
Visi šie ekspromtu atsiradę kūriniai papildys nedidelį nuolatinį valgiaraštį, kuris skirtas tiems, kurie tądien bus nenusiteikę ragauti ko nors nauja. Bet A.Oželis tikina, kad nauji patiekalai nebus sugalvojami ir gaminami stichiškai: „Geriausias netikėtumas, kai jis puikiai surežisuotas.”
Bet kokiu atveju dėl A.Oželio virtuvės abejonių nėra – tai jis įrodė per keliolika darbo metų.
Atskira istorija – ir paties restorano „Marche de Provence” aplinka. Erdvios salės įrengtos Provanso stiliumi. Kaimišku, bet elegantišku.
Norintiems privatumo įrengta atskira salė su dideliu stalu lyg gausiai šeimynai namuose.
Nauja tai, kad virtuvė – atvira. Norint ko nors paragauti, joje galima pritūpti prie baru paverstų plačių palangių. Vidury salės-virtuvės-valgomojo įrengtas šaldytuvas-vitrina. Jei kas nors – aliejus, vynas, sūris, mėsa ar žuvis – patiks taip, kad net norėsis malonumą pratęsti ir namie, čia pat bus galima nusipirkti. Ne restorano – parduotuvės kainomis.
Virėjai negailės ir recepto – tik ruošk. Net bus galima išsinuomoti ar pasiskolinti reikiamą keptuvę.
Vidiniame „Marche de Provence” kieme tikrai pasijunti kaip pas pusbrolį kaime. Staliukai atskirti prieskonių darželiais. Jei pritrūks šalavijų, rozmarinų, mėtų ar baziliko – čia pat galima nusiskinti.
Kieme Arūnas prisodino ir cukinijų, kurios netrukus sunokins derlių.
Visą šį gėlių, žalumos, kvapų ir skonių kupiną pasaulį užbaigia akiai malonus vaizdas – į dangaus žydrynę besistiebianti Šv.Jonų bažnyčios varpinė.
Gero maisto šventovėje Arūnas ketina nuolat būti pats, nes seniai aišku, kad būtent šeimininkas kuria atmosferą. Ir žada, kad „Marche de Provence” – ne vienintelis buvusio garsiojo restorano „Trys draugai” vietoje. „Laukite tęsinio”, – paslaptingai šypsosi Arūnas.