Anketą dalyvauti grožio konkurse Mykolo Romerio universiteto studentė užpildė patyliukais – nei artimiesiems, nei draugams neprasitarė, kad nori išbandyti jėgas. Ieva bijojo pasmerkimo, įžeidžiančių komentarų, kad yra per geros nuomonės apie save.
Iki atrankos likus vienai dienai ji dar buvo nesulaukusi skambučio iš konkurso rengėjų. Sesiją išlaikiusi trečio kurso studentė susikrovė lagaminą, paskambino vienam iš trijų savo vyresnių brolių į Kauną ir sutarė vykti pas tėvus į kaimą.
Telefono skambutis I.Gervinskaitę sustabdė tarpduryje.
„Jūs esate kviečiama į „Mis Lietuva 2011” atranką”, – ištarė malonus vyro balsas.
„Norėjau būti pastebėta, įvertinta. Nesu nusiteikusi prieš grožio konkursus ir nevadinu jų tuštybių muge”, – „Stilių” tikino didžiulio palaikymo sulaukusi mergina, rankose laikydama „Mis Lietuva 2011” karūną.
Ieva – drąsi, pasitikinti savimi. Vis dėlto ji nekelia savęs į aukštybes.
„Nesijaučiu nei bjauri, nei labai graži. Kai buvau maža, močiutė man vis sakydavo: „Ievutėl, geriau būtum gimus berniuku – tokia nedaili esi”, – juokėsi tituluota mergina.
Vaikystėje ir paauglystėje Ieva jautėsi bjauriuoju ančiuku, mat buvo putliais žandais. Vėliau išgražėjusi ir išstypusi mergina sulaukdavo vis daugiau komplimentų.
Grožio konkursas „Mis Lietuva 2011” I.Gervinskaitei – puikiai išnaudota galimybė. Juk už tai, kad pasipuošusios merginos pasirodo scenoje, niekas per galvą neduoda.
Ir nors patyliukais Ieva svajojo apie aukščiausią įvertinimą, vis nuleisdavo save ant žemės.
„Tikėkis blogiausio, tada nebebus kur kristi”, – save nuolat stabdė mergina.
* * *
– Kaip jautėtės tą akimirką, kai buvo skelbiama, kas tapo „Mis Lietuva 2011”?
– Tikėjausi blogiausio – taip siekiau apsaugoti save. Juk tuomet jau nieko blogesnio nutikti negali. (Juokiasi.) Jaučiau didelį palaikymą, bet neleidau sau galvoti apie karūną.
Nesu nei manekenė, nei labai įsimintinų bruožų. Esu per daug lietuviška. Aš net komplimentų sulaukiu, kad esu miela, o ne kad graži.
Prisipažinsiu – giliai širdyje tikėjausi kokio nors titulo. Kai jie buvo išdalinti, galvoje sukosi viena mintis: „Viskas pasibaigė, stovėk ir šypsokis, garbingai būk iki galo.”
Prieš paskelbiant „Mis Lietuva” mano širdis plakė beprotiškai stipriai, net jaučiau pulsą. Tada išgirdau savo vardą.
Susilaikiau neapsiašarojusi, nors tam reikėjo pastangų. Nenorėjau, kad man būtų priklijuota verksnės etiketė. Po to užplūdo begalinis džiaugsmas.
– Kas labiausiai įsiminė per mėnesį, kai ruošėtės konkurso finaliniam vakarui?
– Turėjome labai įtemptą mėnesį, buvo daug repeticijų. Dar sunkiau buvo laukti – kai nieko nedarai, tik sėdi ir lauki savo eilės.
Tačiau tai pasimiršta, o visas gėris, naujovės, kelionės lieka. Tokių įspūdžių iki šiol nebuvau patyrusi.
– Kokio rezultato tikėjotės? Ar į konkursą ėjote tik dalyvauti, ar nugalėti?
– Iš pradžių norėjau laimėti. Tačiau jau pirmosiomis projekto dienomis pradėjau gailėtis, išsigandau. Visos merginos man atrodė be galo gražios, o aš – niekuo neišsiskirianti.
Be to, iš pradžių skaičiau komentarus internete. Siaubas, juos skaitydamas gali įgyti daug kompleksų.
Paskui persilaužiau, man sekėsi per repeticijas, tad vėl pamaniau, kad šis konkursas – puikus. Čia tik išmoksti, nieko neprarandi.
– Ar jau spėjote pamąstyti apie išvyką lapkritį į Londoną, į konkursą „Mis pasaulis”, kur atstovausite Lietuvai?
– Dar nesuvokiau, kad esu „Mis Lietuva”, ką jau kalbėti apie pasaulinį konkursą. Žinoma, stengsiuosi.
Ten vykti, pasiruošti ir atstovauti savo šaliai – mano pareiga ir atsakomybė. Nebeturiu kur trauktis, įkliuvau.
– Ką patartumėte merginoms, kurios svarsto galimybę dalyvauti grožio konkursuose, tačiau nesiryžta?
– Jeigu sugebi priimti kritiką – komisijos, aplinkinių, komentatorių, draugų, jų skirtingą grožio suvokimą – pirmyn.
Neįkainojama patirtis, naujos draugystės, dėmesys – dalykai, dėl kurių verta stengtis. Nesutinku su skeptikais, kurie grožio konkursus vadina tuštybių muge.
Tačiau reikia suvokti, kad visiems graži nebūsi. Jei į atranką stumia tėvai ar draugai, kurie nuolat kartoja, kad esi beprotiškai graži, verta į tai pažvelgti iš šalies ir paklausyti kitų nuomonių.
Ir man daug kas sakė, kad nugalėsiu. Pykau ir liepiau patylėti, kad paskui skaudžiai nenusivilčiau. Juk reikia suprasti, kad ne visi tave vertina taip, kaip tu pats.
– Esate kilusi iš Skuodo rajono, nuo 15 metų gyvenote Klaipėdoje, kur mokėtės Stasio Šimkaus konservatorijoje, dabar dvejus metus studijuojate Vilniuje. Kur norėtumėte įsikurti?
– Vilnius ir Klaipėda man labai patinka – viename šių miestų norėčiau gyventi. Tačiau kaime man taip pat labai patinka. Juk į darbą galėčiau vykti ir keletą kilometrų.
Dievinu gėles. Savo buto balkone Vilniuje atsipalaiduoju prižiūrėdama gėles. Tai – žaliasis kampelis, kuriame jaučiuosi kaip kaime. Vienas mano mėgstamiausių būdų pailsėti – ravėjimas.
– Ar jūsų širdis jau užimta?
– Ne, rimto draugo neturiu. Sulaukiu vaikinų dėmesio, tačiau negalėčiau tvirtinti, kad su kuo nors draugauju. Neseniai su draugėmis juokavau, kad niekaip nesurandu to vienintelio, tinkamo.