Bėgti neatsisukus norisi nuo tų dailiosios lyties atstovių, kurios nėra harmoningos.
Mano santuoka trunka jau trisdešimt metų. Dabar jau neprisimenu, kaip ir kada susipažinau su būsimąja žmona Egle.
Tačiau atmintyje išliko jausmas, kad ją išvydus sustojo laikas. Kas ją išskyrė iš daugybės kitų merginų? Gilios akys.
* * *
Dažnai vyrai skundžiasi, kad nesupranta moterų. Juos erzina vienas ar kitas dailiosios lyties atstovės poelgis, teiginys. Galiu drąsiai pasakyti, kad manęs niekas neerzina. Niekada nebandžiau išlukštenti moters kaip svogūno.
Sutinku, kad moterys tą patį reiškinį vieną dieną gali priimti vienaip, o kitą – priešingai. Tai priklauso nuo jų nuotaikos. Bet tai labai gerai. Taip įdomiau gyventi. Paslaptis visada vilioja.
Man patinka įvairovė. Juk gražiau, kai pievoje auga daug įvairių gėlių.
Nenuspėjamas moters elgesys verčia vyrą nuolat jaustis tarsi žaidėjui teniso aikštėje.
Kad moters nereikia įminti kaip mįslės, suvokiau bėgant metams.
Bręsdamas tampi išmintingesnis, tolerantiškesnis. Manau, kad bendraujant su artimu žmogumi nereikėtų vadovautis taisyklėmis. Kai liaujiesi laikytis stereotipų, neieškai kiekviename žodyje ar poelgyje priežasties, bendravimas teikia daugiau malonumo.
Man nesunku pasakyti mylimai moteriai komplimentą, paruošti vakarienę ar įteikti be progos gėlių. Man ir pačiam smagu iš artimo žmogaus išgirsti pagyrimą.
Nors mano karta augo sovietmečiu, kai auklėjant vaikus daugiau dėmesio buvo kreipiama į ydas, o ne į privalumus, šventai tikiu, kad tobulėti ir eiti į priekį įmanoma tik atskleidžiant pozityviąsias asmenybės puses.
Tad stengiuosi džiaugtis bet kokia miela smulkmena, mėgaujuosi akimirkomis. Namiškiams rengiu staigmenas, kurių dažnai netikėtai šauna į galvą.
Spontaniškumas man teikia džiaugsmo. Nebijau nusižengti įprastam dienos režimui.
* * *
Santuokos ilgaamžiškumo paslaptis – tolerancija ir pagarba. Man pasisekė, kad sutikau nuostabią moterį ir ji tapo mano žmona. Tačiau patyriau, kad harmoningiems santykiams išlaikyti reikia pastangų, darbo, kantrybės ir išminties. Ir to turi siekti abu partneriai.
Juk norint užveisti daržą ir išauginti gerą derlių, net jei žemė derlinga, reikia paplušėti – laistyti, sodinti, ravėti.
Manau, kad apie bet kurį gyvenimo reiškinį galima pasakyti tą patį. O šeimoje reikia ypač daug kantrybės, meilės, įsiklausymo.
Šiais laikais mums to trūksta. Yra per daug chaoso. Sektinas pavyzdys man yra kaimo žmogus, kuris ramiai, nesiblaškydamas nudirba visus ūkio darbus.
* * *
Ir mūsų šeimoje būna konfliktų. Nebijome aiškintis santykių. Bet kalbėdamiesi ir net ginčydamiesi nedraskome vienas kitam akių, stengiamės parinkti tokius žodžius, kad artimas žmogus neįsižeistų.
Jokiu būdu nemanau, kad kilus nesklandumams šeimoje reikia tylėti ir nuoskaudas kaip akmenis nešiotis užantyje. Vieną dieną visi kruopščiai slėpti nepasitenkinimai gali išsiveržti kaip ugnikalnis.
Jau seniai atgyveno nuostata, kad moteris yra mažiau pranaši už vyrą, kad jos vieta virtuvėje, o pareiga – auginti vaikus.
Jei dar yra taip senoviškai mąstančių vyrų, tegul jie iškiša galvą pro langą ir apsidairo. Moteris – lygiavertė būtybė vyrui.
O daugelis šiuolaikinių moterų net visa galva pranašesnės už stipriosios lyties atstovus protu, intuicija, erudicija.
Šiais laikais bet kokie santykiai – vyro ir moters, viršininko ir pavaldinio, vaiko ir tėvo įgauna prasmę tik tuomet, kai žmonės tarpusavyje bendrauja lygiateisiškai.
Nėra aukštesnių ir žemesnių. Kaip išsiaiškinti, kuris svarbesnis – dramblys ar sliekas? Kiekvienas dirba savo darbą ir yra reikalingas. Vietos po saule yra pakankamai. Įvairovė yra dovana, o ne atvirkščiai.
* * *
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.