Daugiau nei prieš dvejus metus, baigusi rinkodaros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, uteniškė Augustė Vedrickaitė išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.
Ten pagyvenusi pusmetį ji grįžo į Lietuvą, o po kiek laiko vėl skrido per Atlantą, kol galiausiai pakėlė sparnus į Norvegiją.
„Taip, esu varlė keliauninkė”, – šypsojosi pašnekovė.
Į Čikagą Augustė vyko pas tuometį savo vaikiną Vytą Maldutį. Poros keliai išsiskyrė prieš metus, todėl nutarusi nesigręžioti atgal atlikėja nusprendė likti Norvegijoje, kurioje gyvena jos brolis su šeima.
„Dabar galiu tvirtai pasakyti – nekenčiu Amerikos. Man svetimas ten visur esantis gigantizmas, išpūstai malonus bendravimas ir nepasitikėjimas žmonėmis.
Galbūt dėl to daugelis amerikiečių – vieniši. Prasilenkdami minioje, praeivių sraute jie net nepastebi vieni kitų.
Pavyzdžiui, vien kad būtų įleistas į šalį, žmogus yra iškamantinėjamas – pradedant nuo to, kiek pinigų vežasi, iki smulkmenų, pas ką ir kiek laiko bus.
Nemėgstu meluoti, tačiau pareigūnams sakiau, kad vykstu atostogauti pas draugę. Žinojau, kad vos ištarusi žodį „vaikinas” būsiu neįleista į šalį – juk galiu likti.
O galvoje tuomet sukosi vienintelė mintis – aš net nenoriu čia gyventi, atsipeikėkite”, – pasakojo dainininkė.
Milžiniška Čikaga Augustei pasirodė kaip nesibaigiančių spūsčių, galybės žmonių miestas. Todėl mergina neabejoja, kad svajoti apie didžiąją Ameriką gali tik tie, kurie čia nėra buvę.
„Pakeliauti, pamatyti, paatostogauti – taip, ten nuostabaus grožio gamta. Bet tik tiek. Amerika man pati neleido į ją tvirčiau įsikabinti”, – sakė A.Vedrickaitė.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.