Save Eglė vadina teatro vienuole. Jos gyvenimas įprasmintas vaidyboje.
„Kai perplauksiu šią upę, kai kitame krante matysis mano gyvenimo saulėlydis, gal tuomet mano ir Kęstučio vagos vėl kaip nors susieis”, – svarstė vilnietė aktorė.
Ji – viena profesionaliausių ir įdomiausių nūdienos artisčių. Šiemet kovą Eglė buvo pripažinta geriausia metų teatro aktore ir pelnė Auksinį scenos kryžių už Antigonės vaidmenį spektaklyje „Antigonė Sibire” (Kauno valstybinis dramos teatras).
Susitikome su Egle tvankią liepos popietę, artėjant griaustiniui. Įsitaisėme lauko kavinėje. Gėrėme kavą.
Santūri, natūrali, gili, nesistengianti slėpti jaudulio kirbant nežiniai, kokia vaga pasisuks šis pokalbis. Aktorė traukė vieną cigaretę po kitos. Buvo susitelkusi ir kalbėjo tyliai, tarsi sau.
Prisiminusi ką nors širdžiai malonaus, plačiai nusišypsodavo, ir jos melancholiška veido išraiška kelioms akimirkoms virsdavo valiūkiška, net kiek vaikiška.
Vaikystėje Eglė buvo nutrūktgalvė. Ji sukinėdavo lėlėms rankas ir kojas, kieme su berniukais karstėsi po medžius, gainiojo futbolo kamuolį.
Eglės motina – kaunietė smuikininkė Aldona Baltrūnienė. Moteris nuo mažų dienų lavino dukters meninį skonį. Būsimoji aktorė grojo pianinu, smuiku, šoko baletą. Neretai Eglės motinai prireikdavo daug kantrybės ir net rykštės bandant suvaldyti sudėtingo būdo dukterį.
„Aš – menininkė motinos valia. Ji įskėlė man kūrybinę kibirkštį ir lengva ranka paleido ieškoti savo kelio”, – sakė E.Mikulionytė.
Savojo kelio Eglė iš pradžių ieškojo muzikiniuose teatruose Sibire ir Kaune. Žavėjosi pantomima. Kol subrendo draminei aktorystei.
Vaikystėje lankytos baleto pamokos pravertė vaidyboje – iki šiol E.Mikulionytė iš kitų artisčių išsiskiria plastika.
Kasdienybėje, miesto šurmulyje Eglė beveik nepastebima. O scenoje moteris atgyja, jos charakteris išsiskleidžia visomis spalvomis.
Ją būtų galima lyginti su Sarah Bernhardt. Ši XIX amžiaus prancūzų scenos žvaigždė laikoma viena garsiausių teatro aktorių.
Vasarą E.Mikulionytė – reta viešnia Vilniuje. Radusi laisvą minutę ji vyksta į savo sodybą netoli Dusetų. Leidžia sielai paatostogauti.
Kalvotame gamtos prieglobstyje stovi senovinė troba, nėra patogumų. Vanduo ir tualetas – lauke. Buitinių įrenginių stoka netrukdo E.Mikulionytei ir jos bičiuliams ilsėtis ir kurti meno.
Pastaruoju metu sodyboje įsikūrė savotiškas laboratorijos teatras. Eglė su keliais aktoriais repetuoja naują pjesę, kuri dar nėra parašyta.
Vaidmenys kuriami čia pat, improvizuojant, skaitant knygas bei kalbantis apie gyvenimo džiaugsmus ir skaudulius.
„Pjesėje nagrinėjame prasmės ir beprasmybės temas. Keliame globalius klausimus. Pavyzdžiui, kokia yra aktoriaus profesijos kaina? Kiek dėl profesionalumo tenka paaukoti?
Ne paslaptis, kad teatro žmonės dažnai neturi asmeninio gyvenimo, retai sukuria darnią šeimą.
Kūrybinio proceso metu prisiminėme režisierių Oskarą Koršunovą, kuris dar neatliko asmeninio įžeminimo. Ir aš iš tų žmonių. Prisiminėme teatrui atsidavusią ir jau anapilin iškeliavusią režisierę Dalią Tamulevičiūtę”, – kalbėjo aktorė, kurios talentui daug kartų lenkėsi Lietuvos ir užsienio teatro gerbėjai.
Ar daug jai teko paaukoti dėl teatro?
„Daug, – užtikrintai ištarė Eglė. – Aktoriaus profesija negailestinga, reikalauja atsidavimo ir pasiaukojimo. Gal net labiau nei žmogus.
Dėl profesionalumo neretai esi priverstas atsisakyti asmeninės laimės. Aktorius priklauso scenai, bet ne pats sau. Štai ir aš nesukūriau šeimos, nepagimdžiau vaiko, neįprasminau savęs kaip moters.
Kita vertus, daugybę metų gyvendama vien teatru jaučiuosi tarsi tūnočiau sandarioje dėžutėje, kuri teikia savotišką saugumą. Jei ne draugai, turbūt visiškai atsiskirčiau nuo šio pasaulio. Jie mane tiesiog išsitempia kur nors”, – pasakojo moteris.
Prieš kelerius metus Vilniaus senamiestyje aktorė įsigijo butą, kurį šiuo metu nuomoja. Greitu metu ji grįš į savo buveinę.
Pavargo su būtiniausiais daiktais vaikščioti pas draugus.
„Noriu susitvarkyti buitį, susidėlioti daiktus ir ramiai gyventi.
Nuomodama butą svetimiems žmonėms, tikėjausi sutaupyti, bet tai buvo iliuzija. Išeikvojau daug energijos, nervų ir jėgų. Kartais žmonės elgiasi nesąžiningai, nemoka mokesčių. Šiuo metu nuomininkai išsikėlė iš mano namų, paliko baisias skolas ir išsinešė raktus. Neapsieisiu be teisininko”, – atsiduso E.Mikulionytė.
Kol kas teatro apdovanojimai glaudžiasi draugų namuose. Auksinis scenos kryžius guli užrakintas draugės seife.
„O ką daryti? Negaliu bet kur numesti. Kai grįšiu į namus, padarysiu gražią lentynėlę ir ten sustatysiu visus savo apdovanojimus, diplomus.
Kai šiemet gavau Auksinį scenos kryžių, kai kurios draugės juokais pareiškė: „Eglė jau ir taip ne vieną kryžių ant pečių neša, kam jai dar vienas”, – nusišypsojo menininkė, puikiai žinanti, kad artisto gyvenimas nėra vien rožėmis klotas.
Tačiau būtent dėl savo profesijos Eglė patyrė meilę, kuri jai suteikė ir laimės, ir ilgesio, ir kančios.
Pietų Korėjoje, kalnuose netoli sostinės Seulo, stūkso budistų vienuolynas.
Jame dešimt metų gyvena buvęs teatro režisierius ir Eglės mylimasis Kęstutis Marčiulynas, dabar – vienuolis Bo Haeng’as.
Menininkų pora devynerius metus pragyveno po vienu stogu Vilniuje.
„Niekas tarp mūsų su Kęstučiu nepasikeitė – savotiška mūsų šeima išliko”, – kalbėjo E.Mikulionytė.
Į jos gyvenimą K.Marčiulynas atėjo ne tik kaip mylimasis, bet ir kaip mokytojas, sudėjęs tvirtus aktorystės pamatus.
Paklausta, koks vaidmuo jos karjeroje svarbiausias ir brandžiausias, menininkė nedvejodama atsakė, kad vienas stipriausių – Jaja. Šio monospektaklio atsiradimas E.Mikulionytės gyvenime – neįtikėtinas.
Konservatyvių pažiūrų prodiuserį Kadzumi Sakabe taip pakerėjo lietuvės vaidyba, kad jis padovanojo jai kelionę į Japoniją, o ten dramaturgas Seiichi Yashiro padovanojo jai monodramą.
Spektaklį režisavo K.Marčiulynas, kuris tuo metu gilinosi į budizmą.
Monospektaklio „Jaja” premjera įvyko 1996 metais. Šis vaidmuo Eglei pelnė ne vieną svarbų apdovanojimą. Tai spektaklis apie dramatišką budistų vienuolio ir paprastos japonės meilę.
E.Mikulionytė vaidino su tokiu įkvėpimu, tarsi spektakliu būtų sprendžiamas jos gyvenimo ir mirties klausimas. O gal todėl, kad tuo metu jai pačiai skaudėjo širdį dėl nujaučiamo išsiskyrimo su mylimuoju. O gal kad tas vaidmuo buvo lyg jos gyvenimo atspindys.
Kai E.Mikulionytė susipažino su K.Marčiulynu, jis jau domėjosi budizmu. Pamažu ir Eglė tuo susidomėjo. Po kiek laiko abu ėmė lankyti dzenbudizmo mokyklą.
Per devynerius drauge praleistus metus jų gyvenime buvo visko, kaip ir bet kurioje šeimoje – ir džiaugsmo, ir kivirčų.
„Kęstutis buvo šeimos galva, vedlys – apie nieką nereikėjo galvoti. Jis viską mokėjo daryti tiksliai, racionaliai”, – pasakojo Eglė.
Vienuolystės link režisierius artėjo palengva, bet nesustabdomai.
„Žinoma, jis kankinosi, bijodamas mane čia vieną palikti. Sakė, tave sunaikins tie rykliai. Aš jam padėjau apsispręsti. Į vienuolyną Kęstutis išėjo po trejų metų svarstymų”, – sakė aktorė.
Nors Eglei buvo sunku skirtis su mylimu žmogumi, dar skaudžiau buvo matyti, kaip jis kenčia.
Anot Eglės, aplinka jį slėgė – kūnas buvo čia, o siela kažkur veržėsi. Patekti į vienuolyną K.Marčiulynui padėjo spektaklio „Jaja” prodiuseris.
E.Mikulionytė kelis kartus vienuolyne aplankė Kęstutį. Ten viešėdama aktorė laikėsi visų dvasinių regulų.
„Kūniškai jis man nepriklauso ir niekada nepriklausys. Bet Kęstutis yra mano gyvenimo žmogus”, – kalbėjo E.Mikulionytė.
* * *
– Žmogaus gyvenime būna akimirkų, kai jis stoja į akistatą su savimi, kai nuo sunkių minčių niekur negali pabėgti, kai jaučiasi vienišas, – kalbinu Eglę.
– Tai neišvengiama. Kartais sukirba viduje tarsi priekaištas, kad neturiu šeimos, vaikų. Nemažai mąsčiau apie tai, kiek savo gyvenime praleidau progų.
Bet gal taip turėjo būti. Viskas iš anksto sustyguota. Aš nieko specialiai nedariau – tiesiog taip įvyko.
Kęstutis – mano didžioji meilė. Mes šiandien per skaipą kalbėjome. Netrukus jis atvyks į Lietuvą, turėsime bendrų kūrybinių projektų. Labai tuo džiaugiuosi. Mūsų ryšys nenutrūko.
Žinau, kad ten jam geriau, čia jis būtų sunykęs. Jis atviras ir jautrus žmogus, visą purvą sugeriantis kaip kempinė. Tada aš buvau atsparesnė.
– Ar nebuvo skaudu stebėti, kai jis stovėjo kryžkelėje ir rinkosi tarp moters ir vienuolystės?
– O ką daryti? Abu sprendėme šitą rebusą. Jis nenorėjo išvykti, bet žinojau, kad kitaip neįmanoma. Dar neaišku, kaip ateityje būtų susiklostęs mūsų bendras gyvenimas, nors tuomet santykiai buvo gražūs.
– Kaip pasikeitė jūsų dvasinė būsena, kai jis išvyko?
– Kol jis gyveno čia, buvau ramesnė, tvirtesnė. Kai išvažiavo, aš tarsi subyrėjau.
Vienatvė slėgė. Trejus metus klausiausi tos pačios Gustavo Mahlerio simfonijos.
Žinau, kad toks elgesys nenormalus, gali „nuvažiuoti stogas”. Mane iš tos būsenos ištraukė draugai. Įdomiausia, kad dabar net neprisimenu, ar tai buvo devintoji, ar septintoji simfonija.
Vienatvės akimirkomis buvau pradėjusi mąstyti, kad ir man reikia nusiskusti galvą ir vykti į budistų vienuolyną. Tačiau vienas vienuolyno meistrų pasakė, kad privalau būti čia, kad mano vienuolynas yra teatras. Nuliūdau, kad negaliu sekti Kęstučio pėdomis.
Dabar mintis užsidaryti vienuolyne jau nėra tokia aštri. Vienuolystė reikalauja daug dvasinių ir fizinių jėgų, ištvermės. O mano sveikata nėra tokia gera kaip jaunystėje.
Mane ir Kęstutį skiria daug tūkstančių kilometrų, bet dvasiškai esame šalia. Kas nėra išgyvenęs tokio stipraus jausmo, nesupras.
Daug žmonių meilę suvokia tik per fizinio kontakto būtinybę.
Ir mudu kažkada galvojome apie normalią šeimą, vaikus. Nesisaugojome, tačiau vaikas į mūsų gyvenimą neatėjo. Tokia lemtis.
– Nemažai šiuolaikinių vienišų moterų, kurioms nesusiklostė asmeninis gyvenimas, ryžtasi gimdyti vaiką ir auginti jį vienos, be vyro. Ar manote, kad per daug egoistiška dėl savęs turėti vaiką?
– Manau, kad tai normalu. Visoms draugėms sakau: „Nemiegokite, kol nevėlu – mylėkite, atsiduokite ir nevartokite jokių apsisaugojimo priemonių, jei jaučiate motinystės troškulį.”
Žinau ne vieną moterį, kuri vieniša augina vaiką ir nesigaili. Aš savo laiką pramiegojau. Neslėpsiu, tai suvokti skaudu.
– Sakoma, kad vieną meilę geriausia gydyti kita meile. Ar po to, kai Kęstutis išvyko iš Lietuvos, jus dar nors kartą aplankė stiprus jausmas?
– Buvo trumpalaikių santykių, bet jie niekada nepranoko ir neužgožė jausmų Kęstučiui.
Iki šiol, jei tik Kęstutis kelias dienas nepaskambina, pradedu nerimauti. Daug kas sako, kad nėra normalu taip stipriai išgyventi, bet ką galiu padaryti, negi turiu priversti save kitaip elgtis?
Mus sieja kažkoks nepaaiškinamas kosminis ryšys. Pavyzdžiui, šiandien penktą ryte pajutau, kad Kęstutis netrukus paskambins. Taip ir įvyko.
Mūsų bendravimas vyksta labai paprastai. Nereikia daug žodžių. Paklausiame vienas kito: kaip laikaisi? Ar viskas gerai? Ar nesergi?
Per skaipą galiu matyti jo kambarėlį. Visai mažytis, kampe guli štanga. Kęstutis sportuoja, kilnoja svarmenis, stengiasi treniruoti ne tik dvasią, bet ir kūną.
– Ką veikiate, kai Kęstutis atvyksta į Lietuvą?
– Jis būna labai užsiėmęs, veda paskaitas, meditacijų pratybas. Jei galiu, prisijungiu. Rudeniop jis atvyks. Šiuo metu man trūksta vidinės harmonijos, esu išsibalansavusi. Žinau, kad Kęstutis mane įkvėps.
– Ar Kęstutis atveža kokių nors lauktuvių?
– Dažniausiai atveža smilkalų. Vienais metais jis man padovanojo dekoratyvinį namuką. Kai negyvenu namuose, tą namuką visur su savimi vežuosi. Kaip talismaną. Įteikdamas dovaną Kęstutis palinkėjo, kad turėčiau savo nenešiojamą vietą.
– Esate jautrios sielos žmogus, pasineriate į kiekvieną vaidmenį. Ar po spektaklio lengvai nusimetate herojaus kaukę ir grįžtate į save?
– Stipresni vaidmenys mane sunkiai paleidžia.
Praėjusią naktį sapnavau spektaklį „Jaja”. Pirmosios dalies tekstą puikiai atsiminiau, o iš antrosios neprisiminiau nė žodžio. Ir Kęstutis dalyvavo tame spektaklyje, stengėsi man padėti. Keistas sapnas.
Labai pavargau. Atsikėliau iš ryto išpilta prakaito.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”.