Kaip sveikintis su moterimi?

Nereta moteris gali pasiskųsti bendradarbių vyrų dėmesio stoka, ir tai jau tampa tradicija – vyras su vyru sveikinasi paspausdamas ranką, aiškiai ištardamas „sveikas”, o moterims vos mostelėdamas, lyg sakydamas: „Labas, mergos.”

Juk kiekviena jų laukia ištarto vardo, pakštelėjimo į skruostą, rankos spūstelėjimo, nebanalaus komplimento.

Pagrindinė kiekvieno pasisveikinimo sąlyga – šypsena. Taip pat – žvilgsnis tiesiai į akis. Po to – galvos linktelėjimas ir garsiai ištartas: „Laba diena (rytas, vakaras).” Tokia schema tinka kiekvienu atveju, ir, žinoma, nieko nekainuoja.

Fizinis kontaktas sveikinantis – sudėtingesnis. Tai, ką mes, vyrai, vienas kitam kasdien padarome keliolika kartų – spaudžiame ranką, plekšnojame per petį, gal net pataršome plaukus – yra įprasta ir dažniausiai šiuos veiksmus atliekame automatiškai.

Neretas sutrinka atsidūręs paprastoje situacijoje – kai ištiesta arba neištiesta moters ranka. Juoba kad likimo ironija – etiketo vadovėliai ar mokytojai vyro bei moters rankos paspaudimą vertina skirtingai, todėl „specialistų” patarimai gali iš esmės skirtis.

* * *

Kodėl moters rankos paspaudimas tampa galvosūkiu?

Problema glūdi jau pačioje rankos paspaudimo atsiradimo istorijoje.

Seniausiais laikais susitikę du vyrai ištiesdavo vienas kitam ranką atviru delnu, taip parodydami, kad neturi ginklo.

Pirmasis fizinis vyrų kontaktas sveikinantis nebuvo mums įprastas delnų susilietimas ir spūstelėjimas. Antikos laikais vyrai paimdavo vienas kitą už alkūnių ir delnu braukdavo ranką iki pat kito vyro riešo – taip buvo tikrinama, ar pašnekovas rankovėje neslepia durklo.

Tas pats siekis suformavo ir iki mūsų laikų atkeliavusį įprotį pakratyti ranką to, su kuriuo sveikinamasi – taip buvo bandoma iškratyti iš pašnekovo rankovės ginklus.

O ginklai tais laikais nebuvo įprastas moterų aksesuaras, todėl ir vyrams spausti joms ranką nebuvo jokio reikalo.

* * *

Svetimo vyro fizinis kontaktas su moterimi atsirado tik Renesansu – kai Europos aukštuomenėje suklestėjo tokia pramoga kaip šokiai.

Tačiau tada vyrai tik pirštų galiukais paliesdavo moters pirštų galiukus.

Tradicija bučiuoti moterims ranką atsirado dar vėliau – XVII–XVIII amžiaus Ispanijos karališkajame dvare, nors dabartiniai Lenkijos turistiniai žinynai tvirtina, kad tai – lenkų išradimas. Ištiesta pabučiuoti aukštuomenės moters ranka reiškė palankumą jai pasiruošusiam tarnauti džentelmenui.

Tik tada buvo bučiuojama ne moters ranka, o žiedai, esantys ant jos pirštų. Kaip ir buvo priimta krikščionybėje, žiedo – akivaizdžiausio valdžios simbolio pabučiavimas reiškė nuolankumą ir ištikimybę.

Toks bučinys tais laikais trukdavo keletą minučių, o ne sekundę, kaip įprasta dabar. Iš to yra kilęs ir dar dabar pastebimas moteriškas gestas, kai pasisveikinant ji ištiesia vyrui ranką nulenkta žemyn plaštaka, tarsi kviesdama ją pabučiuoti. Jei atidūrėte tokioje situacijoje ir nesate įsitikinęs, kad norite pabučiuoti ranką, verčiau lengvai spustelėkite pirštų galiukais jos pirštų galiukus, tuo pat metu žvelgdamas moteriai į akis ir vos linktelėdamas galvą.

Moteriai spausti ranką mes, vyrai, pradėjome neseniai, tik po Pirmojo pasaulinio karo – kai jos nusimovė žiedus, pradėjo mūvėti kelnes, rūkyti ir keiktis, tapo panašios į mus.

Tai nėra būtina, ypač judant, prasilenkiant ar per atstumą. Tada užtenka šypsenos ir galvos linktelėjimo.

Tačiau rankos paspaudimas yra būtinas prieš kiekvieną ilgesnį susitikimą ar susipažįstant.

Kiek tekę matyti, dauguma vyrų įsitikinę, kad pirmoji ranką visada turi paduoti moteris (tai netgi nepriklauso nuo amžiaus skirtumo).

Tačiau tai yra dar vienas įrodymas, kad daugumos nuomonė būna klaidinga.

Iš tikrųjų mums artimiausia skandinavų ir britų tradicija rėmėsi nuostata, kad ranką pirmas tiesia tas, kuris nori pademonstruoti draugiškumą.

Antra vyro ir moters pasisveikinimo taisyklė yra kur kas praktiškesnė – ranką pirmas tiesia tas, kuris inicijavo susitikimą. Ištiesta ranka ir jos paspaudimas – ne dominavimo ar viršenybės, o draugystės ir pasitikėjimo ženklas.

Delnų susilietimas iš tiesų yra pernelyg vyriška. Tačiau pasisveikinimas tik pirštais yra pernelyg moteriška. Derėtų neužmiršti, kad rankos paspaudimo paskirtis – draugiškas, tvirtas ir subalansuotas fizinis kontaktas, todėl visai priimtina ir apglėbti jos delną.

Jūs – vyras, tad parodykite tai. Žinoma, nesulaužydamas jos pirštų, nekratydamas rankos, negaišdamas pernelyg daug laiko sveikinantis ir nepaduodamas jai „suglebusios medūzos” – suglebusi ir atpalaiduota ranka senovėje reiškė sergantį žmogų ir reiškė įspėjimą. Įspėjimą reiškia ir šiandien – kad sveikinasi savimi nepasitikintis ir kvailokas žmogelis. * Ar mandagu spaudžiant moteriai ranką uždėti dar ir savo kairę ranką ant jos?

Toks rankos paspaudimo būdas vadinasi „retro continental” arba tiesiog „continental”. Jo siunčiamas signalas yra „aš jumis pasirūpinsiu”. O moterys juk nebenori būti mūsų globotinės, bent jau taip jos sako.

Todėl toks pasisveikinimo būdas, nors man jis labai patinka, oficialiai nebetinka ir yra senamadiškas. Kaip ir plekšnojimas moteriai per petį ar nugarą.

Ne viskas, kas logiška, yra padoru. Prieš spausdamas moteriai ranką vyras privalo nusiimti pirštinę, nors moterims, beje, to daryti nebūtina. Juoba kad kiekviena dama įvertins, jog vyras dėl jos nusiėmė pirštinę spaudžiant tokiam žvėriškam šalčiui.

Žinoma, šiandien nebe tie laikai, kai tikras džentelmenas atidarydavo moteriai duris ar patiesdavo savo paltą, kad ji galėtų pereiti balą nesušlapdama kojų.

Todėl rankos bučiavimas šiais laikais yra tikrai konservatyvus ir išskirtinis veiksmas.

Svarbiausia atminti, kad ne paimta moters ranka keliama prie lūpų, o jūs lūpomis turite siekti jos rankos, kaip ir tai, kad moteriai ranka bučiuojama tik patalpoje, jokiu būdu ne gatvėje.

Lūpomis palieskite tik jos didžiojo piršto krumplį – tada bučinys atrodo elegantiškiausiai.

Vienas – amerikietiška tradicija, du – europietiška. Tris bučinius palikite prancūzų kaimiečiams.