Ką?! Tai ji – ne mano? Širdis nusirita į kulnus. Kūną išpila šaltas prakaitas. Kaip tai įmanoma? Melodijos panašios kaip du krepšininkai Lavrinovičiai. Visiška neviltis.
Suskamba mobiliojo telefono žadintuvas. Pašoku iš lovos kaip kamanės įgeltas. Nėra nei taksisto, nei jo blerbiančių kolonėlių. Keli įžūlūs ryto saulės spinduliai iš už vėjo plaikstomų užuolaidų bando ant sienos nupiešti smuiko raktą. Negražus. Man šlapinantis ant sniego būna gražesnis.
Pagaunu save besijuokiantį neaišku iš ko. Trumpam užplūsta džiaugsmas, kad vakarykštė melodija vis dėlto mano.
Vakarykštė gerai rimuojasi su žodžiu „rykštė” – nevalingai sufleruoja kažkuris mano smegenų pusrutulis. Jeigu yra pusrutulis, įdomu, kaip atrodytų pustrikampis? Ir vėl klausimų daugiau negu atsakymų.
* * *
Kiūtinu į vonią neradęs atsakymų. Skutuosi barzdą kaip ir kiekvieną rytą. Aš vis nusiskutu, o ji vis auga, ir vėl nusiskutu, ir vėl auga. Panašiai kaip kaimyno žolė. Jis ją nupjauna – ji vėl užauga. Tada jis vėl ją nupjauna. Tiesiog amžinasis variklis.
Kovok su gamta arba bandyk ją pakeisti – turėsi darbo visą gyvenimą. Tokie dalykai suteikia būčiai prasmės – ir žolei, ir kaimynui, ir barzdai, ir agresyviajam skustuvo ašmeniui.
Kasryt žiūrėdamas į veidrodį savęs klausiu – kaip tinkamai nugyventi dieną? Vidurinė mokykla įskiepijo labai paviršutinišką požiūrį į tai, kas teisinga, o kas – ne. Sliūkinant gyvenimo kalnagūbriais, šios sąvokos įgauna vis naujų netikėtų spalvų.
Mėginu reikiamai išsivalyti dantis. Laikydamasis odontologų nurodymų užtrunku 20 minučių. Gaila laiko? Na, tai kas. Užtat mano dantys man padėkos kitame gyvenime.
* * *
Susitvarkęs brutalius kasrytinius buities reikalus kulniuoju į parduotuvę. Laikausi vienos taisyklės – prieš eidamas pro kasą gerai pagalvoju, ar visko, ką turiu vežimėlyje, tikrai neišvengiamai reikia.
Suvokęs, kad pragyvenčiau be visko, ką susikroviau, iškraustau atgal į lentynas. Ir vėl nuo pradžių. Po kokio trečio karto darbuotojos ima į mane šnairuoti. Bet man nė motais – noriu dieną nugyventi tinkamai.
Simpatiškos darbuotojos šaltibarščių spalvos prijuoste klausiu: „O kokios jūsų prekės tinkamiausios?”
Darbuotoja prunkšteli į kumštį, bet greitai suformuluoja atsakymą: „Rinkitės produktus, kurie be E.”
„E?” – klausiu nepatikliai.
Mergina linkteli ir kažkur nueina. Turbūt kelti Lietuvos BVP. O aš bandau suvirškinti gautą informaciją. Kaip pasikeistų pasaulis be E? Elitas būtų tik litas. Ne ne ne, mūsų elitas šito neleis.
Palieku vežimėlį ir nusivylusio žmogaus veidu einu iš parduotuvės. Tinkama eigastimi nueinu prie tinkamai pastatyto savo automobilio. Kai išsikrausčiau iš uostamiesčio, automobilio burzgimas man atstoja jūros ošimą.
* * *
Pro šalį krypuojančios merginos 15 centimetrų kulniukais man primena skaniai kvepiančias linguojančias pajūrio pušeles. Paleidžiu variklį ir užsimerkiu. Tobulos atostogos – jūra, saulė, pušys...
Žuvėdros labai įtartinai primena paprastus balandžius, bet tai ne mano, o pačių žuvėdrų problema. Išgirstu, kaip tolumoje varpinė muša devynias ryto. Akys pačios atsimerkia.
Rankos ir kojos be papildomo smegenų įsikišimo tvarkingai nugabena mane į darbą. Ir taip kasdien – lyg pirmą dieną po atostogų. Ir visiškai nesvarbu, kad klausimų vis dar daugiau negu atsakymų.
Broniaus Beinoravičiaus, Algimanto Barzdžiaus, Vidmanto Balkūno, Modesto Patašiaus ir Romo Jurgaičio nuotr.