Turiu vyresnį brolį ir jaunesnę seserį. Tėvai rašė kiekvieno mūsų dienoraščius. Ten užrašydavo ūgį, svorį, ką ištarėme, ką iškrėtėme. Dabar labai įdomu atsiversti tą archyvinę medžiagą, pamatyti, kaip augome.
Mes su žmona Daiva šia prasme – apsileidę tėvai. Sūnaus Mindaugo dienoraštį buvome pradėję rašyti, bet greitai pamiršome, kad jį reikia tęsti. Dukters Rūtos net nepradėjome.
Atsirado naujesnės technologijos, tapo lengviau fotografuoti, vėliau – ir filmuoti, tad mūsų vaikų gyvenimo akimirkos užfiksuotos taip.
Norėdami turėti kokybiškų nuotraukų, domėjomės fotografija, vėliau įsigijome pirmąją 8 milimetrų vaizdo kamerą. Kai susirenkame visi namuose, kartais pasižiūrime tuos senus kadrus.
Tos akimirkos labai retos – pastaraisiais metais ir pats mažai būnu Lietuvoje. Tačiau tie momentai, kai galime susirinkti ir pasklaidyti albumus, – labai malonūs.
* * *
Šiuo metu su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine Druskininkuose rengiamės artėjančiam Europos čempionatui. Todėl ryte keliuosi ir vakare guluosi galvodamas apie krepšinį (tenesupyksta mano žmona).
Šeima yra šventa, tačiau šiuo metu įsisukau į rutiną – galvoju, planuoju, organizuoju, stengiuosi, kad būtų dar geriau. Turime progresuoti, judėti į priekį.
Stovykloje – rutina: pusryčiai, rytinė treniruotė, pietūs, pusvalandžio poilsis, atsipalaidavimas, vakarinė treniruotė, susirinkimas, kuriame visi aptariame savo mintis, vakarienė.
Po jos kalbuosi su žmona apie šeimos reikalus, o guldamas miegoti vėl galvoju apie krepšinį.
Labai norėčiau, kad Daiva būtų šalia, tačiau ji turi rūpintis kitais dalykais. Tikiuosi, ji galės atvykti ir mudu pabūsime kartu Palangoje.
* * *
Jaučiu didelį malonumą dirbdamas su šiais vyrais. Kol kas atmosfera stovykloje puiki, visi geranoriškai ir profesionaliai siekiame savo bendro tikslo. Ir pajuokaujame, ir pasikalbame.
Ar treneris – tik gaujos vadas, ar jis gali būti ir draugas? Į dideles filosofijas leidžiuosi ne su visais. Tačiau jeigu sugebame atskirti darbo ir žmogiškuosius santykius, galime puikiai sutarti.
Gerbiu kiekvieną krepšininką ir kaip profesionalą, ir kaip asmenybę. To paties reikalauju ir iš savo vyrų. Negaliu priversti save mėgti ar mylėti. Mano darbas – reikalauti ir išreikalauti. Tai padaryti galima įvairiais būdais, vienas jų – užrikti, tarti griežtą žodį.
Galime būti draugai, bet per treniruotes esu tik treneris. Kita vertus, dirbame ne su mažais užsispyrusiais vaikais, o su sąmoningais, subrendusiais ir savo tikslo siekiančiais vyrais. Todėl labai griežtų rėmų daugeliui jų nereikia.
Pats buvau krepšininkas, todėl puikiai žinau, koks didžiulis skirtumas būti žaidėju ir strategu. Mintyse, širdyje ruošiausi trenerio darbui, bet neturėjau žalio supratimo, ką tai reiškia.
Neužtenka nupiešti sienos ir padaryti pratimų. Aikštelėje kiekvienas treneris yra žaidėjo rankose. Mano geras bičiulis treneris Davidas Blattas yra puikiai atsakęs į klausimą, kuo skiriasi žaidėjas ir treneris.
Pirma, kiekvienas žaidėjas galvoja apie save, o treneriui rūpi visų 12-os rezultatas, statistika. Antra, treneris miega kur kas mažiau nei krepšininkas (tai – tikra tiesa). Trečia, visi aplinkui žino kur kas daugiau nei treneris. Ypač pralaimėjimo atveju.
* * *
Artėjant čempionatui neturiu laiko svajoti nei apie medalius, nei apie rezultatą. Kai prasideda stovykla, tam tikra prasme man pasidaro lengviau – įsitraukęs į rutiną žinau, ką turiu daryti. Reikia dirbti, o ne svajoti – tuo esu įsitikinęs.
Noriu, kad mūsų komanda būtų pasirengusi viskam, kad būtų tvirto charakterio, kovingos dvasios, techniškai, taktiškai ir fiziškai geriausia čempionate.