Kokia moteris mane gali išvesti iš proto? Sunku pasakyti. Viskas tobulėja, pasaulis verčiasi kūliais. Kartais jaučiuosi pasenęs ir mąstau, kad jau nebespėju dvidešimtmečio žmogaus ritmu.
Manau, kad „amazonė-penelopė” visada buvo ir yra vyro siekiamybė. Retas, nepakartojamas, fatališkas grožis mane perveria, o širdį priverčia plakti tankiau.
Tik nesimėto tos „penelopės”. Jei kokia nežemiška nimfa paslaptingai išneria iš gelmės, greitai šalia atsiranda „odisėjas”. Sumedžioti ją be galo sunku.
Kas pirmiausia krinta į akis žvelgiant į pro šalį einančią damą? Prieš kokius šešerius metus būčiau atviriau panagrinėjęs moterų temą.
Dabar retai išlendu iš namų, dirbu nosį įbedęs į drobę. Kartais atsitiktinai, pavyzdžiui, kokioje nors kavinėje raitant picą, žvilgsnis sustoja ties žavia lietuvaite.
Prieš mėnesį buvau pakylėtas emociškai – dėl to gal ir vynas buvo šiek tiek kaltas – eidamas pro Šv.Onos bažnyčią Vilniuje pamačiau nuostabią nuotaką, panašią į gulbę. Jaunikis atrodė šokiruotas, kai aš pripuoliau prie svitos ir tarsi koks pašėlęs ispanas apipyliau nuotaką ugningais komplimentais.
* * *
Tokiais atvejais pamanau, kad mes, vyrai, esame palaiminti, nes kiekvienam mūsų tenka ne viena, o dvi arba trys gražuolės.
O Londone, kuriame gyvenau pusę metų, meilės fronte – nieko gera. Vienintelė ten mane sudominusi moteris buvo lietuvė Raimonda.
Nemažai kur lankiausi. Pasaulio didmiesčiuose teko matyti daug išsiderinusių moterų ir daug išsiderinusių vyrų. Ten dideli atstumai ir daug laiko paleidžiama vėjais.
Kas labiausiai erzina vertinant moterį? Tuštuma. Kai nėra paslapties, kai nėra poezijos.
* * *
Ar lengva sutikti ir atpažinti meilę?
Prieš keletą metų Londono kapinėse prižiūrėjau rožes. Man patiko šis darbas. Nejaučiau mirties dvelksmo, tik ramybę. Vaikščiodamas tarp paminklų ir angelų skulptūrų svajojau apie meilę.
Keturis mėnesius karpydamas rožes, skaitydamas ant paminklų iškaltas gimimo ir mirties datas suvokiau, kad svarbiausia gyvenime – mylėti ir būti mylimam.
Kapinėse dirbau vienoje pamainoje su afrikiečiu Abraomu iš Nigerijos. Jis siūlė vesti juodaodę ir net už tai pinigų žadėjo, bet aš nesutikau.
Kartą Londone užsukęs į rytietiškų prekių krautuvę ėmiau apžiūrinėti juvelyrikos dirbinius.
„Jei nupirktumėte štai šį žiedą, – mostelėjo pardavėjas į vitrinoje padėtą papuošalą, – jis sugrąžintų jums meilę.”
Nedvejodamas stvėriau sidabrinį papuošalą. Ant širdies formos jo akutės arabiškais rašmenimis buvo išdėstyta magiškoji žiedo galia – jį nešiojantį žmogų saugo Dievas ir sugrąžina jam meilę.
Atsiskaitęs su pardavėju, užsimoviau ant piršto žiedą ir patraukiau į kapines prižiūrėti rožių.
Prieš Kalėdas iš Londono grįžęs į Vilnių užsukau į vieną naktinį klubą ir ten susipažinau su Rūta, dailia mergina ilgais juodais plaukais.
Kol šokome, išpasakojau savo gyvenimo istoriją. Pasakiau, kad turiu porą vaikų, esu išsituokęs.
Po romantiško vakaro grįžau į savo būstą ir karštligiškai iš atminties pradėjau piešti naują pažįstamąją. Didžiulį moters su demono sparnais portretą nutapiau per naktį.
Pagautas impulso paveikslą nutapau iš karto. Impulso nėra – ir paveikslo nėra. Tuo atveju viskas sutapo – išvydau viziją, aplankė įkvėpimas ir nutapiau portretą.
Tą naktį negalėjo užmigti ir Rūta. Nemigos naktis nebuvo atsitiktinė – abiejų širdyse suvirpėjo meilė. Susituokėme, prieš penkerius metus gimė sūnus Dovydas Brunas.
Mano žmona – mano mūza, mano „penelopė”. Ji mane įkvepia kurti, mane tenkina. Man to pakanka.
Nesu bohemos žmogus. Rokenroliškas mano stilius tik išoriškai mane sieja su bohema. Aš – normalus vaikinas, kuris myli savo „penelopę”. Esu klydęs, eksperimentavęs, nudegęs, bet žinau, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Jaučiu šio žodžio svorį.
Tikiu Dievu, Mergele Marija, magija. Aš esu savamokslis burtininkas, per atstumą jaučiu, ką tuo metu veikia ir net galvoja mano žmona.
Lėkiau per gyvenimą „Ferrari”, bet spėjau suskaičiuoti visus pakelės stulpelius. „Šitas”, – parodžiau į vieną. Tai buvo Rūta. Įvyko laimingas trumpasis jungimas. Gerai, kad tada nebuvau praradęs budrumo. Rūtą man atsiuntė likimas – žiedas, kurį nusipirkau Londone.
* * *
Komplimentais mes vienas kito nevarginame ir per daug vienas kito nekritikuojame. Kartais dėl aprangos gali kilti koks nors nepasitenkinimas. Galiu pasakyti: „Kokius čia akinius užsidėjai.”
Kartais būnu romantiškas. Tada mėgstu pateikti kokią nors malonią staigmeną. Bet tam būtinas įkvėpimas.
Kaip kuriu darną? Pavyzdžiui, neseniai neišvažiavau į Daniją padirbėti. Likau Vilniuje, supamas visiškos abstrakcijos. Ten būtų daug geriau, bet pamaniau, kad su šeima – širdžiai mieliau.
Žmogus turi daryti gerus darbus, kad jį prisimintų. Dėl meilės irgi tas pat. Jeigu nori sutikti ir prisijaukinti „penelopę”, privalai įdėti pastangų.