Dainininkė asmeninį savo gyvenimą buvo apleidusi.
„Dar blogiau – jį iš savęs pavogiau dėl karjeros. Bet niekada šito nesigailėjau – nei vakar, nei šiandien”, – autobiografinėje knygoje „Mano balso šešėlis” („L’Ombre de ma voix”) rašo P.Kaas.
Šiandien ji savęs klausia: kodėl gyvenimas praslydo jai taip ir netapus motina?
„Visas natūraliai pasitaikiusias progas tapti mama atmečiau. Gimiau septynių vaikų šeimoje. Jos židinio džiaugsmas man patiko – su visa netvarka, kartais pakeliamu balsu, juoku ir verksmais. Bet aš šito neatkartojau. Turiu prisipažinti, kad pirmenybę atidaviau karjerai”, – tęsia prancūzė.
Savo gyvenimą žvaigždė aprašo be grimo ir prisipažįsta, kad vaikytis asmeninės laimės jai lig šiol nesisekė.
„Dabar nusipelniau trupučio laimės ir ramybės. Jos nevagiu, bet nuolankiai prašau – pati savęs”, – paskutiniuose ilgos išpažinties puslapiuose rašo ji.
Anksti prasidėjusi sėkminga karjera, pasaulinė šlovė, 16 milijonų parduotų albumų, puotos su pasaulio galingaisiais ir turtingaisiais, minios gerbėjų – tokia šviesioji dainininkės gyvenimo pusė.
Kitoje, šešėlinėje, – dainavimui paaukota paauglystė, kartūs meilės nusivylimai ir keli abortai. Taip pat – medikų verdiktas, kad susilaukti vaikų jau neįmanoma.
„Iš pradžių tai buvo tik prielaida, nes moteris tokie reiškiniai paprastai užklumpa vėliau, apie penkiasdešimtmetį”, – rašo P.Kaas ir neslepia, kad brutaliai užklupusią žinią apie menopauzę ji sunkiai pakėlė – jautėsi neteisingai nubausta.
Naujiena jai pasirodė dar labiau neteisinga žinant, kad šiandien ji jaučiasi geriau.
„Esu mažiau sužeista, mažiau traumuota savo praeities, esu pasiruošusi mylėti ir gimdyti vaikus. Tačiau likimas iš manęs tik šaiposi, – karčiai sako estrados žvaigždė. – Galiu kiek noriu sau kartoti, kad lieku moterimi.
Vis dėlto turiu įsisąmoninti: kūdikio išnešioti nebegalėsiu. Kokia esi moteris be vaikų? Savo karjerą vairavau kaip valtį, kuri niekada neturėjo laiko priplaukti ir prisišvartuoti prie kranto.
Nors turėjau pasirinkimą, keletą kartų rinkausi abortą. Tačiau ir šiandien nesigailiu. Nemoku gailėtis. Man tai atrodo absurdiška ir netinkama. Juk kiekviename savo gyvenimo etape darome tai, ką išgalime”, – svarsto P.Kaas.
Ji nė karto nesuabejojo dėl aborto.
Dainininkė skaitytojams atskleidžia, kad pastojusi buvo keletą kartų: „Kaskart buvau nustebusi, truputį panikavau ir šiek tiek pykau. Gal todėl, kad mintis, jog mano pilvas gali tapti nuo manęs nepriklausomas, pradėti pats spręsti tai, ko aš nenutariau, man buvo nemaloni.
Buvau arba ne su tuo žmogumi, arba tai buvo negeras laikotarpis. Pasitaikė atvejis, kai vyras manęs prašė mūsų vaiką palikti, bet mano pasirinkimas buvo aiškus. Tai gali šokiruoti, tačiau nuo dvidešimties metų savarankiškai tvarkiau savo gyvenimą. Nors nebegaliu pastoti, dėl savo pasirinkimo nesigailiu”, – dar giliau vinį kala prancūzė.
Dėl abortų ji nesigaili, bet gailisi metų iš jos anksti pavogtos galimybės pastoti.
„Niekada nesužinosiu gyvybę nešiojančios moters gerovės. Nejausiu mažų smūgių iš vidaus. Niekada neišgyvensiu gimdymo. Negirdėsiu pirmojo savo kūdikio riksmo, – kiek toliau knygoje tęsia P.Kaas, bet iškart susigriebia. – Jeigu sutiksiu savo gyvenimo vyrą, jeigu mes drauge norėsime vaiko, galėsime įsivaikinti. Juk žemėje tiek vaikų, kuriems reikia pagalbos! Ir tada išgyvensiu tai, ką išgyvena visos motinos.”
Dainininkė atvirai kalba ir apie visus savo gyvenimo vyrus – širdies draugus, ištikimus jos karjeros palydovus ir net platoniškos meilės objektus. Pastarajai kategorijai priklauso garsusis aktorius Alainas Delonas, kartą pakvietęs dainininkę drauge su juo lipti Kanų kino festivalio laiptais.
Kai kino dievaitis jai paskambino, Patricia nepatikėjo ir pamanė, kad tai – apsimetėlio pokštas. Bet A.Delonas buvo ne pokštas. Jis buvo tikras.
Santykius su aktoriumi ji prilygina gražiai pasakai.
„Mes vienas kitą mylime platoniškai, romantiškai. Tarp mūsų atsiradęs ryšys yra retas, brangus. Mes drauge vakarieniaujame, daug kalbamės, juokaujame, vienas kitą vis geriau pažįstame. Jis nuostabus. Nors mūsų ryšiai tik platoniški, jis man suteikia švelnumo, kurio man taip reikia”, – pirmuosius pažinties metus prisimena P.Kaas ir dar kartą paneigia žiniasklaidoje kitados pasklidusią žinią, kad jie yra meilužiai.
Dainininkės gyvenimą buvo apkartinęs ją visokiais būdais net dvejus metus persekiojęs gerbėjas. Policija jį galiausiai sulaikė, bet P.Kaas kurį laiką ir toliau paranojiškai krūpčiodavo, bijodavo viena išeiti į gatvę ir sunkiai galėdavo užmigti.
Atlikėja mylėdama niekada nesijautė patogiai.
„Nemačiau, kad mano tėvai bučiuotųsi, vienas kitam sakytų švelnius žodžius. Mano motina šia prasme buvo labai kukli. Mūsų namuose nebuvo sakoma „Aš tave myliu”.
Prancūzė neslepia, kad tą patį ištarti mylimam žmogui jai nėra lengva. Vyrai jai dažnai priekaištaudavo dėl jos šaltumo, atsitvėrimo tylos siena, pernelyg didelės savikontrolės.
Nenusisekusios meilės herojų vardų ir pavardžių P.Kaas neįvardija, nors jie turbūt visi arba beveik visi buvo žinomi. Bene su didžiausiu kartėliu prancūzė prisimena ilgokai trukusį ryšį su „kaimyninės šalies” dainų autoriumi ir atlikėju. Jis viską metė, atvyko pas ją gyventi į Paryžių.
Ji manė, kad yra be galo įsimylėjusi. Vėliau pora net įsigijo namą į vakarus nuo Paryžiaus esančiame Rambujė miške, nes dainininkės mylimasis blogai jautėsi sostinės šurmulyje.
Tačiau idilė baigėsi teisme. P.Kaas mano, kad šio vyro meilę skatino ir jos pinigai: „Jis neraudonuodamas iš manęs pareikalavo pinigų, kad galėtų išlaikyti tą gyvenimo lygį, prie kurio aš jį neva įpratinau.”
Vėliau atlikėja išgyveno audringą meilės istoriją su vedusiu prancūzu. Galiausiai abu pavargo, bet išliko draugai.
Pernai panaši istorija pasikartojo su kitu užsieniečiu. Kiek galima spėti iš pasakojimo, tai buvo ją privačiai koncertuoti pakvietęs rusų oligarchas arba turtingas kitos panašios šalies verslininkas. Dainininkei vyras žadėjo viską, su ja leisdavo ištisas savaites, bet galiausiai dingo drauge su vasara.
„Aš nebepasitikiu. Vyrai mane nuvylė. Nekenčiu meilės. Save niekinu, kad buvau silpna, įsimylėjusi, idiotė. Niekinu ir vyrus. Jie man atrodo kvailiai, garbėtroškos, materialiai suinteresuoti ir bailiai. Bet moterų vis dėlto nepradedu mylėti”, – po pirmųjų dviejų ją nuvylusių meilės nuotykių savo nuotaikas aprašo iš Paryžiaus į Šveicarijos miestą Ciurichą šešeriems metams persikėlusi estrados žvaigždė.
Būtent Ciuriche ji susipažino ir su trečiuoju savo mylimuoju – „Georges’o Clooney ir Richardo Gere’o hibridu”. Pamačiusi jį restorane pati parodė iniciatyvą ir jį užkalbino. P.Kaas su smagia šypsena prisimena, jog naujasis meilės objektas neturėjo žalio supratimo, kad ji – garsenybė.
P.Kaas pavardę jis žinojo, kaip ir repertuarą, bet veido nebuvo įsiminęs. Pastaroji meilės istorija baigėsi, pasak dainininkės, dėl nekontroliuojamo jos draugo pavydo. Iš pradžių tai glostė prancūzės savimeilę, kol tapo nepakeliama.
Vienintelis knygoje pavarde minimas buvęs P.Kaas mylimasis – žinomas prancūzas virėjas Yannickas Alleno. Pora susipažino per privatų prancūzės koncertą Baku mieste. Apie jį dainininkė atsiliepia tik teigiamai ir pripažįsta, kad šiam ryšiui ji neskyrė pakankamai dėmesio, pirmenybę vėl atiduodama gastrolėms ir savo karjerai.
„Mane baugina įsipareigoti, o žodis „myliu” tiesiog šiurpina. Savo publiką myliu kitaip, drauge konkrečiai ir abstrakčiai. Tik publika mane skatina pasijusti gražia, įdomia, guvia. Tik ji man žada amžinybės akimirkas. Jos glamonės ir bučiniai mane paskandina taip, kaip joks vyras nesugebėtų”, – pasakojimą apie išsiskyrimą su virėju baigia dainininkė.
Nemažai vietos šalia karjeros P.Kaas knygoje skiria ir savo vaikystei Vokietijos pasienio miestelyje septynių vaikų šeimoje. Ji daug ir švelniai pasakoja apie uždarą, griežtą ir rūpestingą motiną Irmgard, jos šilumą, taip pat angliakasio tėvo linksmumą su liūdesio gaidele, polinkį į taurelę ir saloninius šokius.
Iš tėvo algos šeima gyveno labai kukliai, bet visi buvo iki soties pavalgę ir gerai sutardavo. P.Kaas pasakoja, kaip šaltomis žiemos dienomis motina į palto vidų ties pečiais jai prikimšdavo laikraštinio popieriaus, kuris ją saugodavo nuo speigo.
„Kinas, knygų skaitymas, tapybos parodos, apsipirkimas mūsų šeimai buvo visiškai neprieinamos pramogos. Namuose turėti televizorių atrodė labai didelė prabanga”, – pilkoką vaikystę prisimena prancūzė.
Dainuoti ir dalyvauti įvairiuose miestelių konkursuose P.Kaas pradėjo nuo mažų dienų, skatinama motinos. Mergaitei tai patiko kur kas labiau nei eiti į mokyklą, kurios ji taip ir nebaigė. Kartais baruose, užsilipusi ant kėdės ir užtraukusi dainelę, tėvui Patricia uždirbdavo bokalą alaus, o sau – skanėstų.
Būdama vos trylikos mergaitė pradėjo dainuoti naktiniame klube, kur ją lydėdavo motina.
„Iš pirmo žvilgsnio tokia vieta nebuvo skirta mano amžiaus mergaitei. Juolab kad tame klube rinkdavosi trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai. Darbo valandos mano amžiui taip pat nebuvo pritaikytos. Paauglės tokiu paros metu jau seniai miegodavo”, – pasakoja atlikėja.
Po kelerių metų tame pačiame naktiniame klube P.Kaas pastebėjo kompozitorius ir prodiuseris François Bernheimas ir iškart patikėjo jos sėkme. Patricia, pakviesta į Paryžių, gėdijosi dėl savo liesumo, blyškios išvaizdos, Rytų Prancūzijos akcento, išsilavinimo stokos. Bet surado išeitį – kalbėjo kiek galima mažiau.
Į pirmosios P.Kaas plokštelės išleidimą lėšų investavo geras F.Bernheimo pažįstamas aktorius Gerard’as Depardieu. Dainą „Jalouse” merginai sukūrė jo žmona Elisabeth.
Dainininkė linksmai prisimena vakarienę su aktoriumi ir jos tėvu Josephu, kuris apie G.Depardieu nebuvo nieko girdėjęs. Duktė tėvui bandė paaiškinti, kad pabendrauti su tokiu aktoriumi yra garbė, tad reikia tinkamai elgtis.
„Tėvo aš nesigėdijau. Tik būgštavau, kad jis bus pernelyg familiarus, truputį per linksmas ir spontaniškas. Jis prisistatė kaip paprastai: „Esu Josephas Kaas, 27 metus išdirbęs anglių kasyklose, o prieš tai buvau geležinkelininkas.” Vakarienė buvo puiki, o restorano valgiaraštyje buvo mėgstamiausias Josepho patiekalas – svieste keptos sraigės su petražolėmis.
Pirmasis P.Kaas karjeros blynas vis dėlto buvo prisvilęs. Nepaisant įvairiapusės reklamos, daina „Jalouse” publikos nepapirko.
Beveik tuo pat metu mergina sužinojo, kad jos 55 metų motina sunkiai serga vėžiu. Išgirdusi šią žinią P.Kaas labai norėjo kaip galima greičiau išleisti antrąją plokštelę, pasiekti populiarumo, kol motina dar gyva. Mamai suspėti įrodyti, kad tą „menininkės gyvenimą”, kurio dukrai ji taip troško, Patricia tikrai turės.
1987 metų balandį pasirodė „Mergina dainuoja bliuzą” („Mademoiselle chante le blues”), ir tai Patriciai pelnė sėkmę. Dukrą, dainuojančią legendinėje Paryžiaus koncertų salėje „Olympia”, motina dar pamatė.
Ji mirė po dvejų metų, 1989-ųjų gegužę. Šeimos jaunėlei P.Kaas tada buvo vos 22-eji. Motinos netektį dainininkė sunkiai išgyveno, gedulą nešiojo ilgus metus. Iš dainininkės knygos galima suprasti, kad karjeros aukštumų ji siekė daugiausia dėl motinos, jos atminimo, pamiršdama save ir asmeninę laimę.
Istorijas apie Monako kunigaikščių ir kitų garsenybių gyvenimą skaityti mėgusi motina norėjo išvysti Patricią didžia dainininke.
„Nuo bevardžio piršto pamažu nusimaunu motinos sutuoktuvių žiedą, kurį nešiojau nuo pat jos mirties. Šiandien noriu išeiti iš uždaro gedulo rato, savo balsą noriu išnešti į šviesą”, – tokiais žodžiais savo knygą baigia P.Kaas.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.