Jei būtų devynmečio Karolio valia, į mokyklą jis eitų vilkėdamas patogiais ir judesių nevaržančiais drabužiais. Tačiau būsimojo Vilniaus Prano Mašioto pradinės mokyklos trečioko spintoje laukia uniforma – juodos kelnės, švarkelis, papuoštas mokyklos emblema, balti ir melsvi marškiniai, kaklaraištis.
Šis komplektas be marškinių moksleivio tėvams atsiėjo apie aštuoniasdešimt litų – visiems mokyklos auklėtiniams uniforma siuvama vienoje siuvykloje iš to paties audinio, tad ir kaina nėra didelė.
Tačiau vienos poros kelnių nepakanka. Uniformos kainą padidina ir prie jos dėvimi marškiniai – Karolis per mokslo metus paprastai sudėvi penkias poras.
Kūno kultūros pamokoms reikia dvejopos aprangos: vienąkart – šortų ir marškinėlių, kitąsyk – sportinio kostiumo.
Dar vienas komplektas – marškinėliai, šortai ir speciali avalynė – reikalingas kartą per savaitę vykstančiai šokių pamokai.
Kasdien į mokyklą berniukas nešasi ir laisvalaikio aprangą – ja persirengia po pamokų likęs pailgintoje grupėje. Piešiant ar žaidžiant su draugais uniforma susidėvėtų kur kas greičiau.
Speciali apranga varžo
„Nepatinka man ta uniforma – kiekvieną rytą vilktis ją nuobodu”, – tiesiai šviesiai sako devynmetis, nekantriai laukiantis ne tik pamokų pabaigos, bet ir penktadienių. Ši savaitės diena mokykloje – džinsų diena ir gali vilkėti kaip tinkamas.
Tokių laisvesnio stiliaus drabužių Karolio spintoje yra penki komplektai. Juos berniuko tėvai atnaujina pamažu – išaugtus ar susidėvėjusius pakeičia naujais.
Karolis mėgsta pats rinktis drabužius. Pasiėmęs keletą labiausiai patinkančių jis klausia mamos, ar gerai pasirinko, ir drauge sutarę traukia prie kasos.
Dukters skonis džiugina
„Lietuvos ryto” televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė džiaugiasi, kad praėjo laikai, kai įsiūlyti drabužius dukrai Liepai kas vakarą būdavo iššūkis. Tuomet ji, pirmokė, nežinodavo, kaip apsivilkusi nori eiti į mokyklą, o ką siūlydavo mama, netikdavo.
„Tuomet labai graužiausi, kad uniformos nėra privalomos – būtų buvę kur kas paprasčiau”, – neabejoja L.Gradauskienė.
Dabar būsimoji penktokė Liepa turi savo nuomonę dėl rūbų ir tikisi tik mamos pritarimo.
Moksleivių išvaizdos nevaržo ir Šiuolaikinės mokyklos centro, kur mokosi L.Gradauskaitė, pedagogai. Jų tikslas – skatinti vaiko individualumą, o drabužiai – viena saviraiškos priemonių.
„Jai sekasi išties neblogai, turi skonį. Aš patenkinta, kad Liepa nereikalauja itin brangių drabužių, aklai nesivaiko mados ir nesirengia kaip Barbė.
Svarbiausia, kad duktė į mokyklą eitų apsirengusi tvarkingai ir nešokiruojamai.
Nesuprantu tėvų, kurie vaikus rengia brangiais vardiniais drabužiais ir mokykloje demonstruoja savo finansines galimybes”, – sakė L.Gradauskienė.
Drabužiais keičiasi su draugais
Tikslo prieš mokslo metus naujais drabužiais aprengti dukterį nuo galvos iki kojų Gradauskų šeima neturi ir į žygį po drabužių parduotuves nesiruošia.
To, ką turi duktė, kol kas pakanka, o kai ko nors prireiks, tuomet ir nupirks. Išaugtais ar naujais, tačiau nepamėgtais drabužiais Livija keičiasi su vaikų turinčiais draugais.
Taip nereikalingi drabužiai neužsiguli spintose, pavyksta išvengti netvarkos.
Atslūgus mokyklinių pirkinių karštinei tėvai planuoja nupirkti penktokei Liepai naują kuprinę. Seną kokybišką ir nemažai kainavusią kuprinę mergaitė nešiojo nuo pirmosios klasės.
Uniforma neturi būti nuobodi
Į mokyklinę aprangą, nesvarbu, ar tai uniforma, ar savarankiškai pasirinkti drabužiai, dizainerė, Vilniaus dailės akademijos Kostiumo katedros dėstytoja Jolanta Talaikytė pataria žiūrėti atsakingai nuo pirmosios mokslo metų dienos.
„Aprangoje turėtų atsispindėti vidinis susikaupimas, juk mokykla – lyg moksleivių darbovietė, jie ateina gauti žinių, o ne vasaroti ir atsipalaiduoti. Drabužio siluetas ir spalva turėtų padėti jaunam žmogui pasijusti rimtai veiklai nusiteikusios bendruomenės dalimi”, – sakė J.Talaikytė.
Tačiau apranga nebūtinai turi būti nuobodi. Apie tai ji diskutuoja ir su studentais, nagrinėjančiais mokyklinę aprangą.
Ši tema nepraranda aktualumo, nes prieš porą dešimtmečių atsisakiusios vienos aprangos mokyklos vėl prie jos grįžta. Tai – ne tik būdas išvengti galvosūkio, kaip apsirengti, ar priemonė suteikti mokslams rimtumo.
Šiuolaikinės uniformos atspindi mokyklos išskirtinumą, formuoja jos įvaizdį, padeda moksleiviams pasijusti bendruomenės dalimi, skatina jų atsakomybę už gerą mokyklos vardą.
Jei uniformą sudaro ne dvi trys, o penkios ar daugiau dalių, ja naudotis itin patogu ir nenuobodu.
Švarką galima pakeisti megzta ar liemene, kelnes – džinsais, marškinius – glaustinuke ar golfu. Žaismingumo aprangai teikia ir aksesuarai, kojinės, avalynė.
Dizainerės manymu, į mokyklų uniformas be reikalo neįtraukiami trikotažiniai drabužiai – megztiniai, džemperiai, sportinio stiliaus švarkeliai.
Tačiau toks komplektas, pasiūtas iš kokybiškų audinių, tėvams atsieitų nuo 500 litų ir toli gražu ne kiekviena šeima galėtų sau tai leisti.
Netinkama spalva – juoda
„Apie mokyklų įvaizdį turėtų pagalvoti Švietimo ir mokslo ministerija, taip pat Kultūros ministerija. Jei jos per įvairius projektus ar kitokiais būdais skyrusios lėšų kompensuotų bent pusę uniformos kainos, palengvintų tėvų dalią”, – neabejojo J.Talaikytė.
Net jei dėvėti uniformą mokykloje neprivalu, dizainerė siūlo ja naudotis kaip pavyzdžiu pildant moksleivio spintą.
Universaliausias moksleivės drabužis – sarafanas su kišenėmis. Prie jo paprasta derinti įvairias palaidines, glaustinukes, golfus, švarkelius.
Keli kokybiški skirtingo silueto sijonai taip pat turėtų kabėti spintoje. Prie jų galima priderinti pėdkelnes, puskojines ar kojines aukščiau kelių, tad be didelių išlaidų apranga nepabostų.
Berniukams ir paaugliams tinkamiausias ir patogiausias komplektas – tamsesnių atspalvių džinsai, klasikinio tipo švarkelis, kurio rankoves galima atraityti, ir marškiniai. Praverstų ir kelios įdomesnio kirpimo ar megztos liemenės, trikotažiniai švarkeliai.
„Patarčiau vengti juodų, raudonų drabužių, gėlėtų, margų audinių. Jie blaško dėmesį.
Be to, nerekomenduočiau įvairiais piešiniais, simboliais pažymėtų drabužių. Mokykla – ne podiumas, o savo pomėgius ar priklausomybę kokioms nors grupėms moksleiviai gali reikšti po pamokų”, – sakė J.Talaikytė.
Svarbiausia – švarūs drabužiai
Tinkamiausios mokyklinės aprangos spalvos yra tamsiai mėlyna, žalia, rusvai žalsva, vyšninė. Jos ramina, padeda susikaupti. Moksleiviui tinka juodas ir baltas derinys, languoti audiniai.
„Visuomet svarbu, kad drabužis patiktų vaikui, tad reikia kantriai ieškoti geriausių sprendimų. Jei jis bus nepatenkintas savo apranga, taps nemiela ir mokykla”, – pabrėžė dizainerė.
Prieš skubant į parduotuves naujų drabužių J.Talaikytė pirmiausia pataria atidžiai peržiūrėti turimą garderobą, atskirti, kurie rūbai skirti mokyklai, o kurie – laisvalaikiui, į šalį atidėti vasarinius drabužius.
„Svarbiausia, kad mokinio apranga būtų švari, tvarkinga, išlyginta, nesudėvėta iki skylių.
Nėra nieko baisiau už neprižiūrėtą uniformą, ties keliais išsitampiusias kelnes, sudilusias alkūnes, susivėlusius megztinius. Taip greitai atsitinka drabužiams iš prastų audinių”, – patirtimi dalijosi drabužių kūrėja.