Nors vadinamieji chavs – visuomenės sluoksnis, gyvenantis iš pašalpų socialiniuose būstuose su savo treningais, baltais kedais ir „Croydon facelift“ šukuosena (kai moteriškės taip suveržia plaukus į kuodą ar uodegą viršugalvyje, kad išeina beveik plastinė chirurgija) irgi turi neabejotiną stilių, tačiau jis – ne visai Rafinerijos tema, sutikite. Juk neiname Vilniuje į geležinkelio stoties skverelį ieškoti stilingumo – tad kodėl turėtume domėtis britiškais analogais rašydami apie stilių?
Visuomet laikausi nuomonės, jog rašant apie stilių – prasto stiliaus (jei jį tokiu laikai) geriau nepastebėti ir eilučių jam neeikvoti. Betgi grįžkime prie britiško stiliaus, kuris, kaip suprantu, kelia nevienareikšmes reakcijas, o kai kam, kaip galima įtarti, ir nuoširdų pasibaisėjimą. Tokiais atvejais visada mėgstu pajuokauti, kad be britiško stiliaus ir bričių nebūtų prancūziškos elegancijos. Netikite? Štai jums įrodymai.
Kas laikomas oficialiu prancūziškojo haute couture pradininku? Charlesas Fredericas Worthas, 1826 m. Linkolnšyre gimęs anglas, Paryžiuje įkūręs pirmuosius tikrus mados namus, „The House of Worth“, kuriuose rengėsi Europos imperatorienės, visa aristokratija, ir sau tai galinčios leisti turtingos Belle Epoque laikų paryžietės.
Kas pradėjo perversmą, atvedusį į šiuolaikinę madą, kai kokardos, turniūrai, korsetai ir nėriniai morališkai paseno ir ėmė dvelkti naftalinu? Žinoma, Coco Chanel. Taip, jos būta prancūzės iki kaulų smegenų, tačiau revoliucinės naujovės, kurias ji pasiūlė, buvo visiškai angliškos – pasiskolintos iš dviejų jos britų meilužių, Arthuro „Boy“ Capelio ir Vestminsterio kunigaikščio.
Sportiškus, jodinėjimui pritaikytus angliškus vyriškus drabužius ji pamėgo, kai užmezgė romaną su Capeliu, na o masyvi bižuterija, dėvima pramaišiui su tikromis brangenybėmis ir klasikos klasika – perlų vėriniu atsirado, kai Vestminsterio kunigaikštis ją pradėjo lepinti savo šeimos brangenybėmis. Paryžietiškojo „Chanel“ tvido kostiumėlio nebūtų be Britanijos – juk būtent škotiškuoju tvidu anglofilė Chanel susižavėjo jodinėdama su Arthuru.
Nors meniniame filme „Coco iki Chanel“ („Coco avant Chanel“) rodoma, kad dygsniuotasis rankinukas buvo įkvėptas siuvimo krepšelio, tačiau iš tiesų jis panašesnis į Britanijos arklidžių patarnautojų švarkus – juos turėjo matyti, nes su Vestminsterio kunigaikščiu gana daug laiko praleisdavo jo dvare Škotijoje. „Chanel“ mados namų drabužių „jūreiviškas“ stilius – irgi Vestminsterio kunigaikščio, su kuriuo dizainerė leido laiką jachtose ir kruizuose, įtaka.
Kaip stereotipiškai įsivaizduojate elegantišką paryžietę? Liekną, grakščią, kaukšinčią kulneliais Paryžiaus grindiniu, vilkinčią prigludusį juodą elegantišką lietpaltį, su tuo pačiu „Chanel“ rankinuku ar „Hermès Birkin“ rankine. Taip, aš vėl lenkiu link Anglijos. Lietpaltis – arba kitaip tariant „trenchcoat“ („tranšėjų apsiaustas“) – irgi angliškas išradimas, gimęs Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, kai juos iš neperšlampamo gabardino karininkams pradėjo gaminti „Burberry“.
Šiandien be angliško lietpalčio būtų neįsivaizduojamos „Jean Paul Gaultier“ mados namų kolekcijos – jį dizaineris juosia diržais, paverčia vakarinėmis suknelėmis ir kiekvieną sezoną interpretuoja vis naujai ir naujai. Na, o rankinė „Hermès“ pavadinta Jane Birkin, gražiosios anglės Serge Gainsbourg žmonos, garbei.
Apskritai, kai pagalvoji, nuostabu, kad paryžietiškosios elegancijos simboliai yra ir dar kelios anglės damos – pavyzdžiui, Kristin Scott Thomas ir Charlotte Rampling. Ir dar ledi Amanda Harlech, Karlo Lagerfeldo mūza ir Daphne Guinness, viena iš nedaugelio couture kolekcionierių ir buvusi Alexanderio McQueeno draugė – pažiūrėkit abu vaizdo įrašus, jie labai daug atskleidžia, kuo britų aristokratės įkvepia dizainerius – be kita ko, ir tuo, kad yra užaugusios tarp gero meno ir gerų daiktų, kad yra bebaimės eksperimentatorės ir ekscentrikės.
„Angliškoji rožė“, britų aristokratės įvaizdis – neišsenkantis dizainerių įkvėpimo šaltinis jau kelis dešimtmečius. Sportiška, androginiška, sugebanti vienodai elegantiškai ir atsainiai vilkėti ir seną vyrišką tvido švarką prie guminių batų, ir vakarinę aksomo suknelę su iš prosenelės paveldėta deimantų tiara – tokia, kaip supermodelis Stella Tennant, Devonšyro kunigaikštienės anūkė. Puikiai išsilavinusi ir nepriekaištingų manierų, tačiau tuo pat metu nepretenzinga, nesureikšminanti savęs, su humoro jausmu.
„Su klase“, bet tikrai ne klasikinė – sugebanti derinti keisčiausius, bohemiškus dalykus, kartais atrodanti taip, lyg būtų apsirengusi siaučiant audrai. Arba, priešingai, taip, kad nė neprikibsi – kaip iš filmo „Gosford Park“ arba serialo „Downton Abbey“.
Net ir vaikiškoji anglų literatūra mados pasauliui yra padovanojusi nepamirštamus įvaizdžius – dizaineriai mielai eksploatuoja ir „Alisos Stebuklų šalyje“, ir Marės Popins įvaizdį. Ir net nepradėkim apie anglišką gatvės madą – nuo šešiasdešimtųjų Chelsea stiliaus, „mods‘ų“ ir „teddy boys“, glam-rock‘o ir pankų, „Vidal Sassoon“ ir „The Beatles“ šukuosenų.
Britanija į šiuolaikinę madą įnešė škotišką tvidą, klostytus sijonus, „Argyle“ rombų raštą, jau minėtą lietpaltį, „tea-dress“ – dieninę „arbatėlės“ suknelę, tekstilei – škotiškus langučius, „Velso princo“ (dar vadinamo „vištos pėdelės“), „eglutės“ raštus. „Paisley“, iš Indijos ir Kašmyro kilęs „agurkėlio“ motyvas, pradėtas naudoti pramoniniu būdu Peislio mieste Škotijoje, kuris ir prilipdė šiam raštui pavadinimą.
Praktiškai, šiuo metu vienintelė Britanija dar palaiko nykstančią mados rūšį – skrybėlių dizaino, vyriškų eilučių siuvimą pagal užsakymą ir ant asmeninio kurpaliaus gaminamus batus. Londono mados savaitėse, ne kur kitur, užgimsta nauji talentai, kuriuos tuoj pat pervilioja Paryžiaus, Milano ir Niujorko mados namai.
Tad kai kitą kartą sakysite, jog jums nepatinka britų stilius, prieš tai dėl visa ko žvilgtelėkite į veidrodį – galbūt vilkite lietpaltį, klostytą škotišką sijoną, megztinį su rombais ar pankiškas kelnes su diržais. Tai būtų juoko.