Žiūrovų šypsenas sukėlė tiek naujas tarsi strėlė išlenktas podiumo dizainas, tiek įdomius aprangos derinius pasirinkę mados mylėtojai, tiek žavingas manekenės Smiltės Bagdžiūnės klūptelėjimas ant podiumo, kurį pati mergina nuleido juokais bei sugebėjo žaismingu rankos mostu sukurti trumpą spektaklį. Tad pasitikusi savo dvyliktus gyvavimo metus, „Mados infekcija“ parodė, kad dar turi kuo nustebinti.
Pirmuoju vakaro siurprizu tapo latvių dizainerių Marite Mastinos bei Rolandso Peterkopso mados namų „Mareunrol's“ šou. Duetas, kaimyninėje šalyje puikiai žinomas dėl išskirtinių konceptų bei scenografijos, dažniausiai siekia kurti dėvimus bei praktiškus drabužius, tačiau ant podiumo juos paverčia avangardo kūriniais, o kartais net ir paįvairina realybę siurrealizmo prieskoniu. Toks buvo ir naujausias jų darbas, įvėptas gamtos paslapčių bei kupinas paukščių motyvų. Pristatymą pradėjo medžių bei miškų vaizdiniai, kurie sukūrė slėpiningą atmosferą, o podiumu žingsniavusios manekenės atrodė lyg miško deivėmis pavirtusios modernios moterys. Kolekcijoje vyravo žemiški tonai, minimalistiški ir net kiek vyriški siluetai, netrūko su paukščiais susijusių aksesuarų: pakabučiai, savotiškos paukščių aureolės. Vyriškoji kolekcijos dalis pasižymėjo drąsiais dizaino sprendimais, nes duetas vyrams pasiūlė dėvėti vilnonius šortus bei priderintas pėdkelnes, ką jau ne pirmus metus propaguoja ir „Givenchy“ mados namai. Bene įspūdingiausiai atrodė kūriniai, kurios nuo modelių kūno tarsi bandė nutraukti metaliniai paukščiai, po drabužiais pritvirtinti specialia konstrukcija.
Antrasis šou - „LT-identity“ dueto Ievos Ševiakovaitės bei Jolantos Rimkutės kolekcija „Baltai“. Pačios kūrėjos savo darbą apibūdino kaip gamtos traukos ir asmenybės šaknų paieškas urbanistinėje XXI a. erdvėje. Didžiausia šios kolekcijos stiprybė glūdėjo funkcionalume (kiekvienas drabužis puikiai pritaikytas kasdieniam dėvėjimui), universalume, natūralių audinių kokybėje (vilna, medvilnė, linas). Nors didžiają dalį siluetų iš pirmo žvilgsnio ir būtų galima pavadinti lietuviškai kukliais, atidžiau įsižiūrėjus nesunku pastebėti, jog kiekvienas kūrinys pasižymi neįprastu kirpimu, smulkiomis draperijomis bei kitais mažais akcentais, pagyvinančiais drabužį bei darančiais jį išskirtiniu. Įdomu tai, jog dalis modelių labai priminė tradicinius japoniškus apdarus bei jų formas, tačiau visuma neabejotinai bylojo apie baltiškas šaknis.
Tikriausiai ryškiausiu vakaro šou būtų galima pavadinti dizainerės Gabrielės Januškevičiūtės darbą „111111“, kurio pavadinimą įkvėpė „Mados infekcijos“ pirmosios dienos data. Jau rodyta „Tranoi“ dizaino parodoje Paryžiuje, ši kolekcija iš bendro konteksto išsiskyrė geometrinėmis abstrakcijomis, kontrastais, panaudotais simboliais. Įkvėpta dailininko Piet Mondriano parodos, G.Januškevičiūtė teigė pradėjusi stebėti kasdienybėje pasirodančią abstrakciją, tad atkreipė dėmesį į kelio ženklus. Šį motyvą ji sėkmingai sujungė su retro stiliaus siluetais bei parinktomis modelių šukuosenomis ir makiažu, tad galutinis rezultatas nustebino spalvingumu, geometrinių formų bei kelio ženklų vaizdinių panaudojimu kuriant elegantiškas sukneles.
Abejingų nepaliko ir idėjinės „Mados infekcijos“ vadės Sandros Straukaitės kolekcija „ProtoTipai“, paremta sovietmečiu itin populiara nedažyta medvilne bei įvairiausiais kontrastais. Savo šou pradėjusi melodingais ispaniškais ritmais, S.Straukaitė ant podiumo išleido visą eilę šviesius medvilnės drabužius dėvinčių modelių. Kūriniuose netrūko įmantrių iškarpymų, raukinių, siluetai atrodė itin moteriški bei praktiški (sijonai su ispaniškais paraukimais, marškiniai, suknelės), o visa pirmoji kolekcijos dalis sukūrė šviesos bei lengvumo įspūdį, kurį praskaidrino ryški geltona avalynė. Antroji kolekcijos dalis - priešingybė pirmajai, nes beveik tokie pat modeliai ant podiumo buvo demonstruojami jau sodriai juodos spalvos. Šou finalas abi dalis sugretino ir modelių išdėstymas priminė šachmatų lentą, kurioje ritmiškai kaitaliojasi juoda bei balta spalvos.
Lilijos Larionovos, pristatančios naują prekės ženklą „LYLI“, kolekcija „(Pro)forma“ buvo skirta moderniai miestietei, šiek tiek įsimylėjusiai meną bei šiuolaikiškas architektūrines formas. Manekenių pristatyti kūriniai išsiskyrė siluetų grynumu - jie visi atrodė sukirpti bei pasiūti itin preciziškai, kiekviena smulki detalė turėjo savo vietą bei reikšmę. Įdomi buvo ir spalvų paletė, kurioje vyravo geltona, chaki, juoda, smėlinė spalvos, o jas papildė ryškiaspalvė aukštakulnė avalynė. Paprastesnių siluetų bei spalvų apdarus puošė dekoratyvinė kontrastingos spalvos juostelė nugaroje, puikiai tikusi prie manekenėms prisegtų spalvotų plaukų sruogų.
Šeštieji ant podiumo savo darbą pristatė olandų mados namai „Ready to fish_“, kuriuos Lietuvoje remia Nyderlandų ambasada. Tai - 2007 metais įkurtas dizainerės Iljos Visser ženklas, kuriuo žymimos ir kūrėjos išleistos baldų, kvepalų, muzikos įrašų kolekcijos. Šį jos darbą, pavadintą „Desolation“, įkvėpė filmas „Paris, Texas“, kurio garso takelis tapo ir pristatymo garso takeliu. Kolekcija išsiskyrė romantiškumu, audinių lengvumu, subtilumu. Netrūko ir vyriško garderobo įkvėptų detalių, džinsinio audinio elementų. Nors spalvų paletė buvo pakankamai neutrali (švelniai rožinė, rusva, pilka, samanų žalia spalva), o siluetai itin minimalistiški, kolekcijos nuotaika atrodė ganėtinai nostalgiška, ilgesinga. Vienintelis smagus įvykis atsitiko pristatymo pradžioje, kai pirmasis modelis S.Bagdžiūnė klūptelėjo podiumo pabaigoje, prieš pat fotografų sekciją. Nusprendusi mažos nelaimės nesureikšminti, žinoma manekenė sugebėjo sukurti teatrališką pozą bei su šypsena toliau žengė podiumu.
„Synestesia“ - taip savo kolekciją pavadino Diana Kuzmickaitė bei Aušra Urbanavičiūtė, siekusios iš pirmo žvilgsnio kiek nesusijusius tarpusavyje modelius sujungti į vieną bendrą idėjinę visumą. Pristatymą pradėjo į atlikėją David Bowie panašus vaikinas su ilgu oranžinės spalvos paltu bei makiažu, po jo sekė aštuntojo dešimtmečio siluetų įkvėptus apdarus dėvėjusios merginos, o po jų podiumą užplūdo dar begalė netikėtumų. Kolekcijos ašis - vyriškų ir moteriškų siluetų sugretinimas bei maišymas, sugebėjimas skirtingus raštus bei spalvas derinti taip, kad galutinis rezultatas atrodytų kuo nerūpestingiau. Taip vyrams buvo pasiūlyti džiunglių raštais marginti ansambliai, o merginos dėvėjo griežtų siluetų kombinezonus su akiai neįprastais spalviniais sprendimais.
Pirmąją rudeninės „Mados infekcijos“ dieną užbaigė svečio iš Vokietijos Patricko Mohro darbas „I want mohr“. Nors pats kūrėjas save pristato kaip avangardistą bei ekstremalą, ant Vilniaus podiumo pristatyta jo kolekcija labiau priminė bandymą balansuoti ant unisex stiliaus ribos stengiantis pernelyg nenukrypti į vieną ar kitą pusę. Didžioji dalis siluetų buvo itin abstraktūs, kai kuriems iš jų trūko netgi ištisų dalių (pavyzdžiui, sijonui vieno šono) ar matėsi tyčia nebaigtos siūlės. Ši kolekcija - tikra odė šiuolaikiniam miesto žmogui, kuriam svarbiausi prioritetai yra funkcionalumas bei išskirtinumas. Būtent tokie ir buvo P.Mohro pristatyti kūriniai.