Paryžiečio Ch.Louboutino batelių pakulnė nebūna žemesnė nei 12 centimetrų. „Siekiu, kad moteris atrodytų seksuali ir graži, o jos kojos atrodytų kaip įmanoma ilgesnės”, – sakė kūrėjas, kurio avalynė dažniausiai būna derinama prie vakarinės aprangos.
– Kur pirmiausia žiūrite sutikęs moterį?
– Iš pradžių pažvelgiu į veidą, po to – į figūrą ir tik tuomet – į pėdas, mėgindamas atspėti, kokius batus ji avi. Tai man lyg žaidimas – stebėti, kaip moteris vaikšto, įsiklausyti į jos balsą ir tik tada pažvelgti į batus.
– Ar dažnai suklystate?
– Dažnai, jei bandau atspėti jos mėgstamą spalvą ar stilių. Bet niekada nesuklystu spėdamas, ar ji avi aukštakulnius, ar žemakulnius.
Batai pakeičia moters laikyseną. Aukštakulniai pakelia aukštyn kūno svorio centrą.
– Ką apie moterį pasako batai?
– Batai – tarsi rentgeno nuotrauka. Jie suteikia informacijos apie labai asmeniškus ir intymius dalykus. Klasikinius aukštakulnius mėgsta į nuotykius linkusios moterys, bet tarp tokių yra ir tų, kurioms patinka batai plokščiu padu. Kai kurios dailiosios lyties atstovės avi ir vienus, ir kitus.
– Kodėl vyrų dėmesį patraukia moterys, avinčios aukštakulnius?
– Aukštas kulnas suteikia galios, bet kartu moteris tampa gležna: turi vaikščioti lėčiau, eidama įsikibti vyrui į parankę, ji nebe taip tvirtai stovi. Avinti aukštakulnius – ir stipri, ir pažeidžiama. Tai taip seksualu!
Kai kurios teorijos skelbia, esą kulnas – falo simbolis, bet aš taip nemanau. Viena vertus, kulno nelaikau seksualiu. Bet aukštakulnius avinčios moters laikysena man primena lanką – tai panašu į moterį, patiriančią orgazmą.
– Taigi batai – išraiška to, apie ką paslapčia svajoja vyrai?
– Batas nėra vien apavas, jis pasako kur kas daugiau. Nesąmonė manyti, kad galima avėti bet kokius batus. Esu homoseksualas, bet žinau, apie ką svajoja vyrai ir ko nori moterys.
– Kada sukaupėte tokių žinių?
– Mano vaikystė prabėgo Paryžiuje. Tėvo niekada nemačiau. Augau tarp moterų, gyvenau su trimis seserimis.
Paprastai vyrui įžengus į kambarį moterys pakeičia pokalbio temą. Bet jos nelaikė manęs vyru ar pašaliniu.
Todėl augau su visomis didelėmis ir mažomis moterų paslaptimis. Tai man iki šiol padeda.
– Ar manote, kad batai nebūtinai turi būti patogūs?
– Nekenčiu komforto. Ne viskas turi būti naudinga ir praktiška. Kas taip mano, tegu avi šlepetes!
Niekada netvirtinau, kad mano batai padeda užkariauti pasaulį. Bet ko tikrai negalima su jais daryti, tai plaukti.
– Kai kurie jūsų batai atrodo taip, kad geriau jau jie gulėtų.
– Yra batų, kurie kuriami tik tam tikroms ypatingoms progoms. Gaminame modelius pagal užsakymą privatiems klientams, visada būna užsakymų pagaminti batus, kurie bus skirti ne tam, kad juos kas nors avėtų.
Gerai prisimenu brangakmeniais prekiaujantį klientą, kuris pageidavo aukštakulnių, ištisai nusagstytų rubinais.
Nupiešiau daug eskizų. Viename jų rubinais papuošiau ir kulną, bet pasakiau jam, kad tai subraižys bet kokias grindis. Jis atsakė: „Nieko tokio. Būtent tokių man ir reikia.”
– Ch.Louboutino prekės ženklu tapo raudonpadžiai batai. Ar tai geriausia jūsų gyvenimo idėja?
– Tiesiog vieną dieną man nusibodo amžinai juodi padai. Raudonpadžiai iš pradžių buvo madingas projektas, bet tapo prekės ženklu.
– Prieš kurį laiką padavėte į teismą bendrovę „Yves Saint Laurent”, nes ji taip pat pradėjo gaminti raudonpadžius. Nejau šią idėją galite taikyti tik jūs?
– Šio juridinio klausimo iš principo nekomentuoju.
– Ar tiesa, kad niekada nereklamavote savo batų?
– Taip. Jokios reklamos – toks mano principas.
– Jau vien tai, kad garsios viso pasaulio moterys avi jūsų batus, – gera reklama. Jei pirmajai Prancūzijos poniai Carlai Bruni prireiktų naujos „Louboutin” poros, asmeniškai vyktumėte į Eliziejaus rūmus?
– Ne, iš principo taip nesielgiu. Nesiunčiame klientėms ir visos kolekcijos. Batai turi būti geidžiami, moterys turi trokšti juos įsigyti. Troškimo nebelieka, jei jis per lengvai patenkinamas.
Įžymios klientės apsilanko mano parduotuvėje, nes nori asmeniškai apžiūrėti modelius, arba užsuka jų stilistai.
Kartais joms pagal pageidavimą siunčiame pavienes poras.
Į klientės namus nuvykau vieną vienintelį kartą – pas nužudyto Libano ministro pirmininko našlę Nazek Hariri, kuri gyvena Paryžiuje. Ją pažįstu, ji – labai simpatinga moteris, be to, turėjo išskirtinį užsakymą, ir dėl to padariau išimtį.
– Jūsų batų pora kainuoja mažiausiai 500 eurų. Ar neatrodo, kad tokia suma siaučiant pasaulinei ekonomikos krizei yra nepadori?
– Niekada taip nemanau. Nesu atsakingas už krizę – kaltės jausmas man iš esmės svetimas. Kuriu prabangą ir – įdomiausia – iki šiol jokia krizė manęs nepaveikė.
Ir ką turėčiau daryti? Solidarizuodamasis su darbo netekusiais žmonėmis kurti juodus batus krepo padais?
Bjauriuosi politiniu korektiškumu. Savo darbą sieju su malonumais ir stengiuosi įgyvendinti kitų žmonių svajones.
– Ar jos tos pačios visame pasaulyje?
– Nėra šalies, kurios žmonės neturėtų troškimų. Kurdamas batus, kuriuos kas nors įsigyja, apdovanoju juos emocijomis, tai – tarsi dialogas, kurį palaikau su visais.
– Su kuo pavyksta geriausiai?
– Patinka stiprios moterys, daugelis mano draugių yra tikros kovotojos. Bet svarbiausia, kad esu gimęs Paryžiuje. Tai – subtilios elegancijos ir seksualumo pritvinkęs miestas, o tai iš pat pradžių turėjo įtakos mano darbui.
– Net stiprios moterys, apsiavusios jūsų batais, priverstos vaikščioti lėtai.
– Esu nusiteikęs nelėkti per gyvenimą, nes tuomet nematai, kas yra kairėje ar dešinėje kelio pusėje. Reikia rasti laiko lėtesniam gyvenimo tempui.
Vykdamas į naujos parduotuvės atidarymą kitoje šalyje visuomet ten pasilieku dviem trims dienoms, kad pamatyčiau gabalėlį kito krašto. Kitaip ko ten vykti?
– Ar būna seksualių batų ir vyrams?
– Kai moteris užkelia koją ant kojos ir ima žaisti savo batais, tai gali būti labai seksualu. Vargu ar galima įsivaizduoti vyrą, kuris tokią akimirką atrodytų seksualiai.
– Ar kartais neapgailestaujate dėl to, kad negalite avėti aukštakulnių?
– Ne, visiškai ne, nes niekada neapgailestavau, kad esu vyras.
Beje, kartą pasimatavęs vieną porą likau nusivylęs. Norėjau išmėginti naują kulno formą. Bet su aukštakulniais stovėdamas priešais veidrodį atrodžiau tiesiog kvailai.
■ Pirmoji įžymybė, išgarsinusi prancūzą Christianą Louboutiną,
buvo Monako kunigaikštytė Caroline. Netrukus kūrėjo darbas sužavėjo Prancūzijos
kino legendą Catherine Deneuve, dainininkes Jennifer Lopez, Madonną, modelį Kate
Moss, aktorę Gwyneth Paltrow, Sarah Jessicą Parker, burleskos žvaigždę Ditą Von
Teese.
■ Skiriamasis Ch.Louboutino batelių bruožas – raudonas padas,
dizainerio sugalvotas 1992-aisiais ir tapęs savotišku
jo autografu. Pado
spalva idealiai atitinka raudonąjį kilimą, kuriuo žingsniuoja Holivudo
žvaigždės.
■ 14-metis Christianas metė mokyklą įkvėptas Italijos kino
legendos Sophios Loren pasakojimo. „S.Loren kažkokioje televizijos laidoje
pasakojo apie savo seserį, kuri metė mokyklą būdama 12 metų, o mokyklos baigimo
atestatą gavo tik sulaukusi 50 metų. Pamaniau, kad blogiausiu atveju būsiu kaip
S.Loren sesuo.”
■ Vaikinas dirbo muziejuose, o 18-metį išsišokėlį stažuotis
priėmė mados namai „Charles Jourdan”.
■ „Visada siekiau moterį paversti seksualia, gražia, o kojas –
kaip galima ilgesnėmis”, – sako jis.
■ Ch.Louboutino batelių pakulnė nebūna žemesnė nei 12 cm.
Nepaisant to, kaukšėti tokiais aukštakulniais labai patogu, nes dizaineris
visada įvertina ekstremalias padėtis, į kurias gali pakliūti jo klientė.
■ Šiemet prancūzas Ch.Louboutinas švenčia savo darbinės
veiklos 20-metį. Kitais metais – savo prekės ženklo 20-metį.
Ta proga batų
dizaineris
paruošė prasmingą dovaną –
jis išleido specialią batelių
seriją.
■ Joje – tik 20 batelių porų – kiekvieniems „Christian
Louboutin” prekės ženklo gyvavimo metams. Viena pora kainuoja apie 10 tūkst.
litų.