- Nuveikėte milžinišką darbą, kuris kitose šalyse yra patikėtas valstybės arba privačioms struktūroms. Su kokiomis problemomis susidūrėte, kurdamos lietuvišką mados savaitę? Sulaukėte pagalbos iš rėmėjų ar ir valdžios institucijų dėmesio?
- Kai pradėjome kurti „Mados infekciją“, o po to „Injekciją“ niekas Lietuvoje netikėjo, išskyrus mane ir prodiuserę Renatą Mikailionytę, kad mados renginys gali tuo pat metu būti ir alternatyvus, ir kokybiškas. Anksčiau buvo galvojama, kad toks renginys reikalingas tik patiems dizaineriams arba tik žmonėms, kurie šiek tiek domisi mada.
Iš tikrųjų, prireikė daug laiko, dirbant su privačiais rėmėjais - be jų tokio renginio Lietuvoje nesukursi. „Mados infekcija“ pareikalavo vienuolikos metų kūrybos, iniciatyvos, žmogiškų kančių. Dabar jau galiu tai pavadinti dalimi mūsų gyvenimo. Ir štai pagaliau matome rezultatą - juk tik šiais metais pirmą kartą „Injekciją“ parėmė Kultūros ministerija. Lietuvoje, kaip žinote, paramos greičiau sulaukia tie, kurie garsiau rėkia.
– Koks jūsų rengiamos mados savaitės tikslas?
- Tapti svarbiausiu Baltijos šalių mados renginiu ir sukurti sistemingai veikiančią mados industriją.
– Žvelgiant į jūsų sukurtą Vilniaus mados savaitę peršasi mintis, kad nesiekiate „išrasti dviračio“, o vadovaujatės jau esamais Europoje mados savaičių modeliais. Ar lygiuojatės į kažkurios mados sostinės pasiūlytą struktūrą?
- Mes sukūrėme modelį, kuris, galbūt, nėra pilnavertė mados savaitė – juk į Vilnių atvykęs žiūrovas negali iš karto pamatyti 8-9 kolekcijų, kaip kitose mados sostinėse. Mūsų renginys demokratiškesnis, nes į jį gali patekti visi norintys, ne tik rinktinė publika.
– Spaudos konferencijoje, skirtoje „Injekcijai“, jūs minėjote, kad nenorite atskirti aukštosios mados kolekcijų iš pret-a–porter? Ar tai reiškia, kad jaunieji ir jau žinomi dizaineriai komisijai gali pristatyti ir vienetinius, ir gatavos mados darbus?
- Tiesiog mes nekviečiame dizainerių, kuriančių vien aukštąją madą, nes tada reikėtų sukurti kitokį mados savaitės modelį. O iš jaunų žmonių tikimės kūrybiškumo, skatiname darbų atlikimo kokybę. Jie suinteresuoti domėtis pasaulio mada, žvelgti į ateitį, orientuotis į kažkokius pavyzdžius, jau daug pasiekusius pasaulinio garso dizainerius, sakykime, Alisterą Carą, Richardą Rene, Sivą Stodalį, Osmaną Yousefzadą ir kitus.
– Įgyvendinote puikią idėją – jauniesiems Lietuvos kūrėjams suteikėte galimybę dalyvauti prestižiniame renginyje. Kokiu tikslu atskyrėte jauniesiems kūrėjams skirtą šou nuo jau garsių Lietuvos ir užsienio kūrėjų pasirodymų?
- Taip pasielgėme sąmoningai, kad gabiausias jaunimas turėtų ko siekti. „Injekcija“ - tai tik pirmas laiptelis į profesionalų mados pasaulį, kurio buvimą jau parodėme Vilniaus „Mados infekcijoje“.
– Vilniaus mados savaitė sparčiai garsėja už Lietuvos ribų. Dalyvauti „Mados infekcijoje“ ir „Injekcijoje“ paraiškas atsiuntė ne tik vietiniai talentai, bet ir dizaineriai iš kitų šalių. Kokiu būdu išplatinote informaciją pasauliui? Ar tai ryšys internetu, ar jūsų asmeninės pažintys?
- Išsiunčiau laiškus savo draugams dizineriams iš kitų šalių, jie platina žinią jaunųjų kūrėjų tarpe. Rašiau į įvairias aukštąsias mokyklas, skelbėme informaciją savo tiklalapyje. Taip pat stengiamės bendradarbiauti su kitomis Europos šalių Mados savaitėmis ir festivaliais.
– Ar dizainerių atrankos komisijoje dalyvaujantys žmonės atrenka renginiui ir manekenes? Ar podiumo scenarijų kuria pats dizaineris?
- Modelius atsirenka patys dizaineriai per atranką. Būna atvejų, kad ir gatvėje kokį modelį „susižvejoja“… Scenarijų kuria pats dizaineris, bet jis gali pasikviesti į pagalbą ir profesionalą. Tai jo asmeninis sprendimas.
- Vilniaus mados savaitei suteikėte struktūrą. Kaip tik dėl šios priežasties renginys neatrodo provincialus ir nors mažais žingsniais, vis dėlto žengia į priekį, pritraukdamas kūrėjus iš užsienio. Ko sieksite ateityje, kad renginys dar patobulėtų?
– Atsižvelgsime į kitų nuomones, bet darysime, žinoma, ir savo išvadas.