Pirmą kartą Vita pajuto, kad ima sektis, kai į galeriją užėjo paslaptingas žmogus iš Himalajų ir nupirko jos sukurtą ilgauodegę lapę.
Sidabrinė lapė – vienas pirmųjų Vitos darbų, sukurtų parodai „Elitas”. Lapės uodega puošta gintarais, išraiškingose akyse – perlai, o padaryta ji pačios autorės sugalvota kilpavimo technika.
Ilgauodegė lapė priglunda prie kaklo, sidabrinės letenėlės mažyčiais pirštukais apkabina pečius.
„Ar prireiks kam nors tos mano lapės?” – galvojo Vita. Kai šį kaklo papuošalą nupirko, kūrėja skraidė padebesiais: „Dabar nusipirksiu sidabro kiek noriu – gal kilogramą!”
Kitąkart tas pats žmogus, atvykęs iš Himalajų, vėl užsuko pas Vitą. Sustingęs lyg medituodamas jis ilgai žiūrėjo į naujausius darbus.
Ant medinio stalo buvo dešimt papuošalų – segių, auskarų, žiedų. Jis pastūmė tris seges į šoną, o likusias septynias nupirko. Septyni Rytų šalyse – magiškas skaičius.
„Vėl neturėsiu ko nešti į galeriją”, – tarsi pasiguodė Vita.
Himalajų žmogus prasitarė, kad Vitos namas už Aušros vartų jam primena Nepalo sostinę Katmandu – girgždantys nudėvėti laiptai, nutrupėjusios koridoriaus sienos.
Vita sėdi ant žalio užtiesalo, kuris irgi primena Katmandu. Ant jos kelių murkia katinas, vardu Žmogus.
Vitos kelio pradžia sėkmės nežadėjo. Merginos vaikystė prabėgo Vilainiuose, nedideliame miestelyje šalia Kėdainių.
Berniukiška trumpų plaukų šukuosena, suplėšyti džinsai erzino vietinius gyventojus, ypač treninguotus skustagalvius: šie dažnai apspardydavo Vitą, o sykį netgi vijosi su pistoletu.
Baigusi mokyklą Kėdainiuose Vita įstojo į Telšių dailės technikumą. Teroras nesiliovė ir ten.
„Dedovščina, – numojo ranka Vita. – Priremdavo koridoriuje prie sienos ir atimdavo pinigus.
Ir aš pati buvau visiška juvelyro priešingybė – netvarkinga, jokio kruopštumo. Anksti man dar buvo mokytis šio amato.”
Vėliau, įstojusi į Vilniaus dailės akademiją, Vita pirmuosius metus tik studentavo.
Paskaitos prabėgdavo mataruojant kojomis nuo trečiojo aukšto palangės, o naktimis visu garsu klausantis garsiojo Vladimiro Vysockio, tragiškai žuvusio rusų roko muzikanto Viktoro Cojaus ar anglų roko grupės „Led Zeppelin” dainų.
„Visa geriausia kompanija gyvendavo bendrabutyje. Ramesni eidavo namo, o mes ūždavome kaip pasiutę, – prisiminė Vita ir prisipažino, – bjauri buvau.”
Telšiuose išmoko mąstyti, Vilniuje laisvo miesto atmosfera suteikė vidaus laisvės, o juvelyro amato mokėsi pati, darydama visas įmanomas klaidas.
Iš lėto sukaupė dirbti reikalingų įrankių, medžiagų. Kai ką įsigijo dar Telšiuose, o svarbiausią juvelyro instrumentą – metalą ploninantį prietaisą Vita nusipirko tik po penkerių metų. Iki tol dirbo tėvo sukonstruotu.
Tėvas jai ne tik konstravo prietaisus – Vita iš jo paveldėjo talentą ir auksines rankas.
Technikos mokslų daktaras išradėjas Romualdas Pukštas sovietiniais laikais iš kelių senų mašinų sukonstravo pukštamobilį – patobulintą baltą zaporožietį, kurį užvedus pažiūrėti sulėkdavo visas kaimas.
Sėkmę Vita pagavo Vilniuje. Tiesa, ne iš karto.
Netikėtai tapti juvelyre jai padėjo Swarovski giminės verslas.
Vita dirbo Vilniuje aštuonerius metus veikusioje garsiosios Austrijos papuošalų gamintojos „Swarovski” antrinėje įmonėje „Crystal Creations”.
Lietuvoje austrai išbandė naujovišką keramikos ir krištolo derinimo technologiją, kuri ir toliau bus naudojama kuriant papuošalus.
Vita klijavo kristalus, vertino papuošalų kokybę. „Kabinėdavausi prie kinų furnitūros broko kiekvieną dieną nuo aštuonių valandų ryto iki penkių vakaro. Kol apėmė depresija”, – nusijuokė Vita ir nuvijo katiną, kuris bandė pagauti mano rašiklį.
Supratusi, kad didžiausias turtas ir prabanga yra pačiai planuoti savo laiką, Vita beveik ketverius metus eksperimentavo, tobulino techniką.
Iš pradžių keletą kartų puolė į neviltį, nes atrodė, kad niekada nesusidraugaus su sidabru, emaliu, neišmoks dirbti su brangiaisiais akmenimis.
Bet sunkiausia buvo atrasti save. Dabar ji jau žino, ko nori.
„Planas toks: daryti vis didesnius, konceptualius darbus, kurie atspindėtų mano pasaulėžiūrą. Man svarbiausia – kurti”, – tvirtu balsu sakė Vita.
Dabar menininkės darbai patenka tarp perkamiausių. Seniau iš jos pasiūlytų kūrinių galerininkai išsirinkdavo tik keletą, o dabar ima visus.
Vita viską daro rankomis, prie vieno darbo gali krapštytis ir mėnesį, ir du. Daugiausia naudoja emalį. Ši technika paklūsta retam juvelyrui.
Kurti emaliu reikia daug kantrybės, ilgai trunkančių eksperimentų. Ir jokių garantijų, kad po ilgo kruopštaus darbo kūrinys pavyks.
Jeigu pasiseka, efektas būna stulbinamas, dažnai netikėtas – atsiranda įvairiausių spalvų, keičiasi jų sodrumas, papuošalai tarsi atgyja.
Emalį Vita dega vadinamuoju „breneriu” – aparatu, panašiu į lituoklį.
Turi ir specialią krosnelę. Ar nenusisvilina nagų?
„Dabar rečiau. Įsipjaunu, nusideginu – užgyja, ir viskas”, – lyg tarp kitko mestelėjo juvelyrė.
Kas vakarą Vita iškeliauja į fantazijos erdves. Svajoti ji gali bet kur – sėdėdama ant taburetės, kurdama papuošalus ar žaisdama su katinu.
Fantazijose ji aplanko tolimiausius kraštus, kopia į kalnus, medituoja Himalajų šventyklose, vaikšto siauromis senovės miestų gatvelėmis.
„Galiu taip įsivaizduoti, kad tikrovėje keliauti nebereikia”, – prasitarė.
Kartais į fantazijas nuklysta kartu su vyru – tuomet kompiuterio ekrane stebi Žemės planetą iš viršaus. Taip aplankė ir išsvajotąją Mongoliją.
Pagalvojusią apie šią šalį Vitą visuomet apima mistinė ramybė – iškart įsivaizduoja milžiniškas erdves, įdomius landšaftus, didžiules arklių kaimenes.
Vitos kūriniai apkeliavo daugiau pasaulio nei pati autorė. Jos papuošalai apskriejo kone visą Europą – Prancūziją, Italiją, Vokietiją, Švediją, Ispaniją, Portugaliją.
Parodos vyko ir JAV, Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje. Nemažai kūrinių ten ir liko. Senovinis kišeninis laikrodis iškeliavo į Niujorką.
Jį Vita sukūrė vienam populiariausių Jungtinėse Amerikos Valstijose iliustratorių Ray Bartkui.
Pasaulyje garsus lietuvių menininkas nusprendė nusipirkti liemenę su kišene, kad galėtų papuošalą nešioti kaip pridera.
Vita yra pastebėjusi, kad pirkėjai, kurie pas ją grįžta, panašūs: „Tai žmonės, kuriems gyvenime, atrodo, jau nieko nebetrūksta.
Tačiau jie yra jautrūs ir iškart pajunta į kūrinius įlietas mintis ir jausmus.”
Vitos kūriniai – ne prabangos ženklas. Juose atsispindi savita menininkės pasaulėžiūra, o tai vertina ir moterys, ir vyrai.
Tik vyrai mažiau derasi. Jie niekada neklausia, kodėl papuošalai tokie brangūs.
Šį pusmetį Vita nepriima užsakymų – rengia personalinę parodą, kurios pavadinimas „Nekilmingieji”.
Parodos idėja kilo iš ilgų pasivaikščiojimų laukais ir miškais bei skaitant knygas apie augalus.
Kiškio ašarėlės, skudučiai, kiaulpienės, pelėžirniai, motiejukai, kerpės Vitai pasirodė nepelnytai pažeminti ir nuskriausti.
„Pavyzdžiui, balanda. Pas mus – piktžolė, o daugelį tremtinių nuo bado gelbėjo!” – sakė Vita. Todėl piktžoles menininkė suasmenino, padarė iš brangių medžiagų ir pavertė kilmingomis.
Nemažai šių kūrinių jau nupirkta. Bet į parodą jie sugrįš. Menininkės papuošalai bus eksponuojami iki vasario pradžios Gintaro galerijoje-muziejuje Vilniuje.
Pastačiusi puodelį ant rusvo stalelio, labiau primenančio įmantrią taburetę, ji vėl užsisvajojo.
Švelniai paglostė katiną ir prisiminė sidabrinę lapę: „Netikėtai ją pamačiau blizgiame ukrainietiškame žurnale. Lapę dėvėjo vieno ambasadoriaus žmona.”