Šie universalinės parduotuvės plakatai – amerikiečių konceptualistės Barbaros Kruger kūriniai. Užsakovė – Alannah Weston, parduotuvės vadovė, kanados milijardierių Westonų dinastijos palikuonė, viena didžiausių nūdienos menininkų mecenatė ir, šiaip, moteris, kaip matome, nestokojanti autoironijos ir humoro jausmo.
Kartais pagalvoju, kad iš jos, kaip tam Süsskindo herojui, norėtųsi ištraukti ekstraktą ir jo nemačiom švirkštu suleisti kai kuriems lietuvaičiams. Tiems, kurie yra nuoširdžiai įtikėję, kad “perku, vadinasi egzistuoju” ir yra pasiruošę parduoti dūšią už naujausio modelio automobilį, naujausio modelio telefoną, naujausio sezono skudurą, ir visa tai demonstruoja su bemaž religine rimtybe. Jie gali tris valandas, nepailsdami ir marindami nuoboduliu pašnekovus kalbėti, kuo vienos mašinos modelis geresnis už kitą, ir išvardinti dvidešimt skirtumų tarp telefonų operacinių sistemų.
Jis turi gatavą ir išsamų paaiškinimą, kodėl nusipirko būtent to, o ne kito gamintojo šaldytuvą ar televizorių – ir apie juos kalba žodžiais, labiau tinkančiais apibūdinti sutuoktinį, bet ne daiktą – “patikimas”, “niekuomet neišduosiantis”, “laikui bėgant neišlenda jokie trūkumai”. Jų tapatybė – jų daiktai ir vartojimo įpročiai. Be to, kažkur anapus šio pamaldaus garbinimo, lieka paprasti, bet nenumaldomi gyvenimo faktai, kad automobilio kaina krenta keliais tūkstančiais vos šiam išriedėjus per salono slenkstį, o į šiandieninius telefonus tiek visko prikišta, kad nė vienas normalus, pilnavertį gyvenimą gyvenantis žmogėnas, nesinaudoja visom tom funkcijom. Ir apskritai, kad technologijos šitaip greit sensta, kad kas šiandien nauja – rytoj visiška atgyvena. Kas vakar kabėjo ant tviskančio manekeno vitrinoje su keturženkle suma etiketėje, šiandien – juokingas démodé.
Šiai žmonių kategorijai išpardavimai – kaip pjautuvu per kiaušus. Kasmetinė sezoninė infliacija, nubraukianti nulius jų trapaus statuso simboliams, nebūna maloni. Tą puikiai išmano kai kurie prabangos prekijai, guosdami klientus, jog „geriems daiktams nuolaidų nebūna“ ir metams bėgant jie savo vertės nepraranda.
Iš principo jie teisūs – jei kalbėsime apie Senųjų meistrų paveikslus, ankstyvuosius bibliofilinius pasaulio klasikos leidimus ar nepriekaištingos spalvos, skaidrumo ir šlifavimo deimantus. Tik bėda, jie ne tai turi galvoje – galvoje jie paprastai turi prašmatnias, labai gerų odų rankines, kurios po dešimtmečio vis vien subliūkšta, kašmyro paltus, kurie anksčiau ar vėliau išdyla, batus, kurie neišvengiamai nusikleipia. Daiktus daiktelius – gražius, kokybiškus ir malonius, bet vis tik – tik daiktus, kurių, visiškai žmogaus laimei ir gyvenimo prabangai reikia labai nedaug.
A, bet čia štai priartėjam prie kito kraštutinumo, kitos kategorijos žmonių, kuriai reikėtų irgi švirkštelėti sveiko proto, nesusireikšminimo ir humoro ekstrakto. Ta kategorija – neigiantieji bet kokią materialybę. Niekinantieji kasdienybės estetiką kaip kultūros – bendrosios ir asmeninės – išraišką. Ir praktikuojantieji, tai, ką skelbia – pečius nuklojusiomis pleiskanomis, muilo seniai nemačiusiomis pažastimis, nukleiptais batais ir šleivapėdėmis išmintimis, į kurias įsiėdęs neišvengiamas pavydo grybelis. Tikras atvejis iš gyvenimo – kartą vienas pilietis, visiškai rimtai, man aiškino, kad medinis suklypęs lietuviško kaimo šikinykas „užminuotomis“ prieigomis jam yra „tikresnis ir dvasingesnis“ (sic!) už „miesčioniškus“ plytelėmis klotus. Dar kažką pasakojo apie ekologiją, o man prieš akis kažkodėl stovėjo ekologiškiausias patarlių ir priežodžių herojus paršelis – kuris čia pat garde valgo, čia pat gamtinius reikalus atlieka ir čia pat patiria malonumą, pasikasęs nugarą į skersinį. Jam nereikalingos nei stalo manieros, nei staltiesės, nei porcelianas ar įrankiai, nei kulinariniai receptai, nei drabužiai ir mados – prisiėdei, griuvai ant šono į purvą ir kontempliuoji sau visatą dvasingai kriuksėdamas…
Todėl man patinka auksinis vidurys – tasai, kažkur tarp vergavimo gražiems ir geriems daiktams, ir jų neigimo. Vartojimas ne kaip „I Shop Therefore I Am“, o tiesiog kaip šopingas ieškant to, ko tau reikia ir kas kasdien džiugins. Ir man visai patinka išpardavimai, kai pigiai gali nurauti visai neblogų dalykų. O dar man labai patinka Viktorijos ir Alberto muziejus, tikras daiktų ir daiktelių miškas, pasakojantis daugybę įdomių papročių, ekonomikos, estetikos, žmonijos istorijų. Ir tokie žmonės kaip batsiuvys Johnas Lobb‘as, kuris iš kartos į kartą neša kurpaliaus meną – visai tarsi koks japonas popieriaus gaminimo. Automobiliai, tampantys dizaino klasika, papuošalai, kuriuos negėda palikti dukrai, ir kiti dalykai, kurių vertę nustato ne jų pardavėjai, o tik laikas ir istorija – asmeninė, o kartais ir pasaulinė.