Kurdamas drabužius šįkart Robertas mąstė apie atgimimą ir pabaigą – du skirtingus pradus kolekcijoje „La Primavera” („Pavasaris”) įkūnijo gėlių ir kaukolių motyvai.
„Atėjo pavasaris, gėlių metas, bet ir jis baigsis. Baigsis ir vasara, vėl ateis ruduo, žiema. Viskas turi savo pabaigą.
Mirtingumą norėjau išreikšti ir audiniais – kolekcijoje, be lino ir šilko, yra daug sintetinių audinių. Drabužiai ryškūs ir nebijantys lietuviškų orų”, – aiškino mados kūrėjas.
Gėles R.Kalinkinas pamėgo praėjusį rudenį, kai kūrė kolekciją „Mados injekcijai”. Kaulai, kaukolės – ir anksčiau jo naudoti motyvai, šių raštų gausu jo kūriniuose.
Naujoji kolekcija skirta tik moterims. Nors dizaineris mano, kad drąsūs vyrai gali mūvėti kelnes, džinsus, kurie tinka abiejų lyčių atstovams.
Dizainerio moteris – drąsi, nebijanti savo nuomonės reikšti miestietė.
– Robertai, sukatės kaip voverė rate – vos radote laiko mūsų susitikimui.
– Norint išlaikyti klientą, kuris žavisi tavo kūriniais, tenka daug dirbti. Drabužis turi būti ir gražus, ir praktiškas. Lietuviai noriai perka tai, kas tinka lietuviškiems orams. Kuriame kolekcijas, skubame, norime pristatyti laiku, vėluojame.
– Jei turėtumėte kūrybinę laisvę, nepri-klausytumėte nuo klientų norų, kokia būtų jūsų kolekcija?
– Ji būtų šviesesnė. Mane žavi pajūrio stilius, pastelinės spalvos – kakavos, dramblio kaulo, taip pat balta.
Tačiau mūsų šalies klimatas man neleidžia atsipalaiduoti. Net vasarą retas dėvi šviesius drabužius – juos dėvint daug ir įsivaizduojamų, ir realių bėdų.
Jei galėčiau, visi mano sukurti žieminiai paltai būtų šviesūs. Tačiau toks planas komerciškai nepasiteisintų. Ar jūs tokį pirktumėte? Vieną turbūt dėvėčiau aš, kitą – mano žmona Agnė.
– Esate jaunas dizaineris. Gal sukneles piešėte dar mokykliniuose sąsiuviniuose?
– Niekada nepiešiau eskizų. Man reikia eiti žirklėmis per medžiagą. Geriausi dalykai atsiranda bandant, mokausi iš savo klaidų.
Mokykloje buvau šiek tiek linkęs į dailę, o labiausiai patiko mokytis kalbų ir chemijos. Mama vis kartojo, kad anglų kalba yra būtina, o chemija, biologija man padės įstoti į mediciną.
Paauglystėje eidavome iš proto dėl muzikos, norėjosi atrodyti panašiai kaip mūsų scenos dievaičiai. Pankiški drabužiai, plėšyti džinsai, marškinėliai su aplikacijomis – dviejų litų per savaitę, gaunamų iš tėvų, tam neužtekdavo.
Tad su draugais ir pradėjome tokius drabužius kurti patys. Namuose turėjome seną senelio siuvamąją mašiną. Mano senelis buvo siuvėjas-sukirpėjas.
– Paauglys prie siuvamosios mašinos? Kas nors juk turėjo pamokyti, kaip su ja elgtis.
– Kartą, kai man buvo gal 12 metų, tėvas į namus parnešė darbelio. Reikėjo pasiūti spalvotas ant virvės maunamas vėliavėles automobilių stovėjimo aikštelei.
Man pažadėjo atlygį. Siūlės buvo labai kreivos, bet ant virvės užmauti pavyko. Tuomet užsidirbęs apie 15 litų buvau labai laimingas.
Po šios patirties siuvamąją mašiną persinešiau į savo kambarį. Eidavau į medžiagų išparduotuves, pirkdavau lino atraižas ir iš jų sau ir draugėms siūdavau rankines. Patys darėmės trafaretus, purkšdavome piešinius.
Būdamas keturiolikos nutariau pasiūti draugei suknelę išleistuvėms iš sukarpytų lininių staltiesių, pamušalo. Ačiū Dievui, ji nežinojo, iš ko siuvau. (Juokiasi.) Šiuo spontanišku sprendimu gerokai pervertinau savo galimybes.
Labai nepavyko. Neturėjau ant ko matuoti. Užsimaukšlinu tą suknelę, o mano pečiai, krūtinė platesni, liemuo vyriškas. Bet tada suvokiau, kaip krinta audiniai, kur reikia įkirpti, kur – įsiūti. Mėgavausi tuo.
– Ar esate mokęsis kostiumo dizaino?
– Esu savamokslis. Niekada neplanavau stoti į meniškas specialybes, tėvai visada smerkė „nerimtus” mano ketinimus.
Kai mokiausi mokykloje, buvau įsitikinęs, kad studijuosiu mediciną. Man patiko chemija, biologija. Tačiau ten neįstojau, tikriausiai šiandien būčiau prasčiausias medikas.
Po stojamųjų egzaminų man pasiūlė mokamas veterinarijos studijas Kaune. Išsigandau ir nusprendžiau, kad tai – ne man. Tuomet įstojau studijuoti biomechanikos. Mane traukė ir technologijų pasaulis, mechatronika.
Įstojau, pasimokiau – ne man. Juo labiau kad visada yra ką veikti įdomiau, be to, mokytis tingiu. Grįžtu namo, norisi ką nors susiūti, tad nejaugi sėdėsiu prie taikomosios fizikos vadovėlio?
Esu iš tų žmonių, kurie eina sudėtingesniu keliu, daužo galvą į sieną, užuot skaitę vadovėlį. Norėčiau baigti mokslus, tačiau sugaiščiau daug savo ir kitų žmonių brangaus laiko.
– Jūsų drabužius dėvi ne viena garsi Lietuvos moteris. Kurias jų jau galite įvardyti kaip jūsų talento gerbėjas?
– Didžiausia mano gerbėja yra dainininkė Erica Jennings. Ji šiek tiek pataikauja man. Ericai patinka kone viskas, ką kuriu, išskyrus kokius 10 procentų. Bet ji užsimerkia, nes jai patinka likę 90 procentų.
Pasiuvome jai paltą, kuris tiko tobulai. Bet yra rūbų, kurie jai buvo visiška katastrofa. Aš labai didžiavausi suknele su ilga tiulio uodega, o ją pamačiusi Erica tik išpūtė akis: „Kas čia?!”
Atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu visada nori pamatyti ir mielai ateina pasimatuoti modelių iš rudens ir žiemos kolekcijų. Laidų vedėja Agnė Armoškaitė taip pat kartais nespjauna į mūsų sukneles.
Grupės „Empti” vokalistė Giedrė Kilčiauskienė yra mūsų žinios skleidėja. Ji mumis patikėjo, aklai sutiko dėvėti mūsų drabužius ant scenos. Tai buvo didelė pagalba, didelis žingsnis drąsos link.
– Prieš kelerius metus atėjote pas Giedrę ir pasiūlėte jai padovanoti keletą drabužių, kad su jais pasirodytų viešai. Tai buvo reklamos akcija, tikėjotės, kad taip jus pamatys ir įvertins?
– Ne. Tuomet negalvojau apie reklamą. Mūsų tikslas buvo kurti rūbus tiems, kurie mums labai patinka. Grupė „Pieno lazeriai” su Giedre išleido naują albumą, kuris mums labai patiko.
Norėjau jai ką nors sukurti, būti tarsi prisidėjęs prie tos gražios kūrybos. Ji sutiko. Ėjome elementariausiu keliu ir tąkart mums tiesiog pavyko šią atlikėją sudominti.
– Šiandien kuriate kur kas daugiau nei prieš kelerius metus. Kaip įsivažiavote?
– Po truputį. Pradėjome važinėti ir siūlyti savo kūrinius muzikos festivaliuose, Kaziuko mugėje.
Milžiniška apyvarta negalime džiaugtis, kiekvienas pirkėjas, kaip ir kiekvienas drabužis, yra išskirtinis. Vienas modelis – vienam žmogui.
Tų drabužių kokybė, manau, būdavo prastoka. Tačiau užsakymų sulaukdavome vis daugiau. Kažkuriuo metu su žmona pagalvojome, kad mums reikia siuvėjų, nes dviese sunkiai betempiame. Radome dvi moteris, o rūbais patys prekiavome mugėse. Taip ir įsisuko.
O visi žinomi žmonės atėjo patys.
Dabar ne aš esu priklausomas nuo savo prekės ženklo, o jis – nuo manęs. Į tai sukišu viską, ką turiu ir dar daugiau – ir laiko, ir pinigų. Iš to, kiek parduodame, mes galėtume puikiai pragyventi, bet tuomet vargu ar galėtume plėsti verslą.
Lietuvoje labai maža rinka, žvalgomės į užsienį. 30–40 žmonių, ateinančių per dieną, yra lašas jūroje.
– Mados pasaulyje žengiate dideliais žingsniais. Prieš kelerius metus rengėte garsenybes fotosesijoms, šiandien pristatote trečiąją kolekciją. O jums – tik 23-eji.
– Anksčiau klausėte, kodėl kolekcijose yra kaukolės. Man jau 23-eji. Nuolat panikuoju, kasdien kamuoja mintis, kad gyvenimas neamžinas. Po savęs turiu ką nors palikti vaikams, tautiečiams. Žmonės išeina, o apie juos arba kalba, arba juos pamiršta.
Kaukolės ir yra dėl to, kad mes mirsime. Mane įkvepia suvokimas, kad rytoj mane, einantį per gatvę, gali partrenkti mašina. Ir per visą tą laiką, kol ėjau iki tos gatvės, būsiu pasiuvęs kelias sukneles? Man to maža, man taip netinka.
Turiu pasinaudoti savo galimybėmis, juk turiu sveikas rankas ir kojas, sugebu mąstyti, įgyvendinti savo svajones. Man viskas duota, turiu tai panaudoti.
Kažkas viršuje ar kažkur šalia juk viską mato ir sprendžia, kas yra ko vertas. Nenusipelnei, tas kažkas paspaudžia mygtuką ir tave ištrina. O jei ką nors darai, galbūt dar ir palauks.
Noriu sukurti gerų darbo vietų, pagerinti kitų žmonių gyvenimą. Mūsų tikslas – gera veikianti mados mašina.
Nesiekiame užsidirbti pinigų ir pirkti sau salas Maldyvuose. Norime įmonės, apie kurią kalbėtų palankiai. Kad moteris, nusipirkusi mūsų rankinę, po 40 metų ją didžiuodamasi įteiktų dukteriai.
Dideli žingsniai? Matau ir jaučiu milžinišką postūmį į priekį, tačiau tų žingsnių centimetrais nematuoju. Viskas įvyko per metus. Ir ta sėkmė – sunkaus ir nuolatinio darbo vaisius.
Tai, kas turėjo virsti skalbykle, indaplove ar nauju laminatu namuose, yra virtę siūlais, adatomis ir darbo jėga.
Tos trys kolekcijos – krauju taškytas kelias. Kurti vieną drabužį vienam modeliui yra kur kas paprasčiau. Tačiau kam būsime įdomūs, jei per metus pasiūsime vos vieną suknelę? Reikia eiti su visais, neatsilikti.
– Kokios jūsų kūrybinės ambicijos – gal Paryžiaus mados pakyla?
– Be abejo, norime didelės kokybiškos kompanijos. Man patinka „Hermes”. Ji savo klientams siūlo viso gyvenimo kokybę. Esi garantuotas, kad po 50 metų anūkė, nunešusi jiems tą prekę, gaus ją atgaivintą. Ir nesvarbu, kad tas atnaujinimas pačiai kompanijai gali kainuoti daugiau, nei ta rankinė verta.
Jau metus mes teikiame tokią paslaugą, prisiimame atsakomybę už savo kūrinius, garantuojame, kad prižiūrėsime visą gyvenimą. Klientui garantuoju, kad prekės ženklas „Robert Kalinkin” yra geras.
Kolekcijų pristatymas Paryžiuje? Taip! Tačiau emigruoti iš Lietuvos neketinu. Nesu patriotas, tačiau prisirišu prie vietos. Verslą plėtosime čia, kol tai bus įmanoma.
– Kalbėdamas apie darbą sakote „mes”. Turite omenyje save ir 27 metų žmoną Agnę, su kuria kartu esate ir gyvenime, ir darbe?
– Taip, save, Agnę ir mūsų keturis šunis. (Juokiasi.) Visata susideda iš materijos ir antimaterijos. Protonų ir neutronų. Nė vieno egzistencija neįmanoma be kito. Mes su Agne tokie ir esame.
Esu ambicingas, greitai judantis, neturintis krypties, besiblaškantis neutronas. Atsiranda įkvėpimas, naktį šauna mintis pasiūti vakarinę suknelę. Keliuosi, karpau, siuvu. Prieinu tašką, kai padariau, – viskas. Bet liko siūlės, sagutės, užtrauktukai. Nekenčiu to, čia mano rankos kreivos!
Agnė man visada padės ir užbaigs taip, kaip esu sugalvojęs. Ji pabaigia ir mano darbus, ir mintis, ir idėjas, ir visą balaganą.
Esu labai kritiškas kitų žmonių atžvilgiu, neturiu daug draugų. Agnė yra žmogus, su kuriuo praleidžiu visą savo laiką. Išsiskyrę buvome vieną kartą per šešerius metus trims mėnesiams, kai buvau išvykęs.
Kiekvieną dieną esame kartu. Neįsivaizduoju gyvenimo be jos. Kasdien grįžtame namo beprotiškai pasiilgę vienas kito. Ji – mano ramstis.
Mėgstame pajuokauti apie tai, kaip būtų pasisukę mūsų gyvenimai, jei nebūtume susitikę. Agnė dirbo viešbutyje administratore, vėliau – banke. Ji neturėjo nieko bendra su menu. Metėme visus darbus, kad kartu
galėtume siekti savo svajonės. Jei nebūtume susitikę, matyt, būtume buvę visai kitokie. Tačiau to, ką turime, šiandien nemainytume į nieką kita.
– Kartu esate šešerius metus, susituokę – trejus. Ne kiekvienas dvidešimtmetis ryžtųsi santuokai būdamas tokio amžiaus.
– Kai pasakiau aštuoniolikamečiam draugui, kad tuoksiuosi, jis pasukiojo pirštą ties smilkiniu ir paklausė, kam man to reikia. Tačiau esu įsitikinęs: auksinės taisyklės čia nėra.
Susituokėme, nes nematėme jokio reikalo to nedaryti. Tu gyveni su žmogumi, viskas puiku, norite bendro gyvenimo, negalvoji, blogos ar geros bus to pasekmės.
Pirmoji man pasipiršo Agnė. (Juokiasi.) Ėjome gatve, buvome kartu apie metus. Tuomet išsigandau ir pasakiau: „Gerai, bet dar ne dabar, vėliau.” Aš tuo metu jau galvojau, kaip galėčiau jai pasipiršti, tačiau Agnės žodžiai „Gal susituokiam?” mane pribloškė.
Ji sugriovė visus mano planus. Po pusmečio pats pasipiršau. Agnė, matyt, šiek tiek anksčiau pajuto, ko mums reikia. O aš sutaupiau Kalėdų dovanai – padovanojau žiedą.
– Auginate keturis šunis, turite namo dalį sostinės senamiestyje, gal jau pagalvojate ir apie vaikus?
– Taip, turime nuosavą kiemą dviem šeimoms. Šunys miega mūsų kambaryje. Koks džiaugsmas! Mūsų šunys yra beveisliai, mes juos priglaudėme.
Vaikų norime seniai. Tačiau pasaulis taip sukurtas, kad ne viskas, ko tikiesi, įvyksta. Mums nesiseka. Nekimba. Draugai sako, kad mes patiriame per daug streso, po vestuvių net ne-
atostogavome. Gal reikia liautis apie tai galvoti? Bet aš, matyt, kvailas patinas.
– Jei šiandien gyvenimas aplinkui sustotų ir su žmona turėtumėte laisvą mėnesį, kaip atostogautumėte?
– Landžiotume po miestą ir paieškotume, kur yra laisvų patalpų, tinkamų mūsų parduotuvei.
Prie jūros tikrai nevažiuotume. (Juokiasi.) Štai ir atsakymas – esu pats kaltas, nes jei turėčiau galimybę, ja nepasinaudočiau.
Dabar turiu būti čia. Laiko poilsiui nėra. O ir nenoriu, nepavargstu nuo to, ką darau.
– Ar žmona vilki jūsų kurtus drabužius?
– Tik vadinamuosius testerius. Pirmasis rūbas iš naujo audinio dažniausiai turi trūkumų, jį ir atiduodu žmonai. Tad mano žmona Agnė gauna tik broką. Ir pats vaikštau vilkėdamas seną paltą, kuris turi milijoną trūkumų ir niekam daugiau netinkamas. Štai vietoj šešių sagų rankogaliuose – vos dvi.