- Bernardo Arnaulto šiuolaikinio meno konsultantas Hervé Mikaeloff pareiškė, kad jūsų darbai yra Andy Warhol poparto raiška. Ar pritariate?
- Malonu tai girdėti, bet aš pats niekuomet taip neteigčiau. 2008 m. žurnalas „Interviu“ mane nufotografavo susišukavusį panašiai kaip A. Warholas. Manė, kad mūsų bendras darbas su menininkais įkūnijo A. Warholo idėją meną versti bizniu. Mano manymu, yra labai modernu neskirti ribų tarp meno, mados ir muzikos. Nors žmonės masiškai ir neperka rankinių, tačiau matau, kad idėjos sklinda. Kai ponas Arnault mane pakvietė į Europą, Elsos Schiaparelli ir Coco Chanel bendradarbiavimą su Dali ir Picasso vertinau kaip romantišką viziją. Man patiko kūrybinės sąjungos idėja: europietiškas mentalitetas ir kokybe pasižymintys mados namai.
- „Louis Vuitton“ nuolat transformuojasi: afrikietiškas stilius, 6-asis dešimtmetis, dominuojanti ar romantiška moteris... Bet kokia ta moteris yra iš tikrųjų?
- Mados vartotoja. Nors kolekcijų dvasia nuolat kinta, bet visas jas jungia bendras bruožas - moteriškumas bei atvirumas pasauliui. „Louis Vuitton“ moteris nori būti pastebėta. Šis ženklas susijęs ir su audiniu, žmonės jį renkasi todėl, kad yra atpažįstamas. Madų demonstravimas turi būti nuotaikingas, nors, iš esmės visuomet siūloma tas pat - sijonai, švarkai, suknelės... Tačiau svarbiausias naujos kolekcijos skiriamasis ženklas yra rankinė. „Louis Vuitton“ moteris visuomet turi ypatingą rankinę.
- Tačiau pirmoje kolekcijoje 1998m. jų nubuvo, tiesa?
- Taip, buvo tik viena. Labai nuogąstavau ir nenorėjau būti nuspėjamas. Žvelgdamas į pirmą „Louis Vuitton“ šviesiai pilkos spalvos ir be ženklo rankinę galvojau - tikra prabanga. Sukūriau kolekciją, kurioje logotipas buvo paslėptas, tačiau vėliau nusprendėme, kad geriau neslapstyti to, dėl ko žmonės myli „Louis Vuitton“. Rezultatas buvo rankinių, džinsų ir kitko, pasiūtų iš mados namų inicialais marginti audinio, pasirodymas.
- Jūsų kolekcijų pristatymai atrodo kaip tikri spektakliai. Kyla įspūdis, kad tobulai supratote komercijos strategijas.
- Anksčiau maniau, kad mados demonstracija yra elegantiškų rūbų paroda, bet dabar į jas žvelgiu tartum į teatro operas su režisieriumi, aktoriais ir muzika. Reikia egzaltuotos nuotaikos ir atitinkamos aplinkos: liftai ant podiumo, karuselė su mediniais arkliais, butaforiška stotis. Man patinka apie madą galvoti kaip apie pabėgimą nuo kasdienybės. Tą Karlas Lagerfeldas jau ne vieneri metai daro „Chanel“. Man reikėjo nemažai laiko,kad ir aš imčiau taip manyti. Kalba eina ne apie marketingą, bet apie pasiektą lygį.
- Kaip dalinate savo kūrybingumą drauge ir „Luois Vuitton“, ir „Marc Jacobs“ kolekcijose?
- Siekiu šio dalyko nesureikšminti. Yra du gana skirtingi kolektyvai: vienas Niujorke, kitas – Paryžiuje, taigi logiška, jog viskas yra atskira. Tačiau abi 2012 pavasario- vasaros kolekcijas vienija švelnumas ir romantika. „Marc Jacobs“ buvo pasirinktas trečiojo dešimtmečio stilius, - keistas ir tolimas, daug perregimų audinių ir plastmasiniai papuošalai. Antrai kolekcijai pasirinkome anglišką siuvinėjimą, ledų spalvas ir karuselę.
- Savo kolekcijose pastaruoju metu naudojate nemažai plastmasės. Iš kur ateina nuolatinis mėginimas ieškoti grožio tenai, kur, kaip įprasta galvoti, jo nėra?
- Man tikras autoritetas yra Marcelis Duchampas, kuris muziejuje pristatė pisuarą, Džiakondai pripaišė ūsus, pavadindamas tai menu. Grožis yra tai, kam suteikiame jo vardą. Man patinka, kad yra ir turtingi, ir vargšai, banalumas ir subtilumas, deimantai ir popierinės gėlės. Netobulumas yra gražus. 2007 m. pavasario- vasaros kolekcijoje prie palaidinės atidengta nugara pritaikėme liemenėlę. Atrodė kur kas kukliau, moderniau ir šiuolaikiškiau. Vadinasi, ir gražiau.
- Provokacija jums įgimta. Didžiojoje Britanijoje kvepalų „Oh, Lola!” reklama buvo uždrausta, nes laikoma vulgari ir įžeidžianti Dakotą Fanning.
- Juokinga! Žinoma, Lola asocijuojasi su Lolita, bet Dakota ne vaikas, o jauna ir protinga moteris. Juk jos neaprengėme kaip kūdikio, - viskas persūdyta. Niekuomet neturiu intencijos provokuoti. Nesu nei maištininkas, nei eretikas ir nenoriu kelti sumaišties. Jei ką nors įžeidžiu tuo, kas man yra gražu, tai yra vien to įsižeidusiojo asmeninė problema. Kai kurie stilistai mėgsta provokacijas, bet tik ne aš. Mano kolekcija 1992 metais, dėl kurios buvau ateistas iš darbo, mano galva, buvo prasminga. Nesiekiau nieko įpykinti.
- Tas atleidimas sukėlė baimę, kad daugiau neturėsite galimybės dirbti mados srityje. Ar kartais dar jaučiate tą nerimą?
- Taip, kartais. Visi bijo netekti to, ką brangina. Aš branginu savo poziciją “Louis Vuitton” ir galimybę dirbti. Kartais klausiu savęs, ar išmes, jei kam nors nepatiksiu? Arba apima mintys, kad kūrybiškai išsisėmiau. Tačiau vėliau tos mintys praeina. Esu žmogus, todėl normalu, kad kartais apima nerimas. Mano didžiausia baimė netekti to, ką labiausiai myliu – mados.
- Visgi atrodote, jog pasitikėjimo savimi jums netrūksta.
- Pasitikėjimas atsiranda, bet po to vėl dingsta. Kai liko savaitė iki 2012 pavasario- vasaros kolekcijos pristatymo, apėmė dvejonės ir netikrumas. Tą patį netikrumą jutau ir per pristatymą 2003 m., kuris sulaukė milžiniškos sėkmės. Kai liko dvi dienos, ėmiau viskuo abejoti. Laimė, kad šalia buvo mano kompanjonas Robertas Duffy, kuris vis kartojo: ”Kolekcija – nuostabi”.
- Esate tendencijų išradėjas.Nebijote, kad jūsų idėjų publika ims ir nepripažins?
-Žmonės geidžia vis naujų popžvaigždžių. Dievinu Madonną, bet Lady Gaga skleidžia kitokią viziją. Nors mūsų darbas turi vertę, bet atsiranda vis naujų dizainerių, kaip pavyzdžiui, Christopheris Kane'as, galbūt geriau jaučiančių laikmetį, nes yra jauni ir supranta jaunimo dvasią. Mano mados herojus Yves Saint Laurent'as visuomet kūrė stebinančius dalykus, bet jis paseno drauge su savo klientais.
- Manote, kad žodžiai „mada“ ir „svarbu“ neturėtų būti tame pačiame sakinyje.
- Man mada yra svarbu, nes ji – mano gyvenimas. Bet apskritai, argi rūbai yra svarbu? Ne, - svarbu yra žmonės, jausmai, sveikata. Amerikiečių stilistas, dirbęs Paryžiuje, Mainbocheris sakydavo: “Mada – ne menas, bet ji yra gyvenimo meno dalis, kaip ir gera virtuvė ar skoningas interjeras“.
- Dalis parodos skiriama Kate Moss. Kodėl?
- Kate jau seniai yra ne tik mano draugė, bet ir mūza. Ji – tikra mados ikona, nežinau, kas kitas taip įtakotų publiką.
- Jus įkvepia ir Sofia Coppola.
- Net labai. Po mano kolekcijos 1992 metais ji panoro su manimi susipažinti, tapome draugai. Ji – muzikos žinovė, kaip ir aš, kolekcionuoja meno kūrinius. Aktyvi, kūrybiška, o stilius – fantastiškas. Prieš keletą metų atvyko pas mane vilkėdama audinės kailiniais,tačiau po jais vilkėjo paprastus baltus marškinėlius. Pareiškė: „Pažvelk, kaip poniškai apsirengiau”. Jei būčiau moteris, norėčiau būti Sofia.